BG 2.10 — Sankhya Yoga
BG 2.10📚 Go to Chapter 2
तमुवाचहृषीकेशःप्रहसन्निवभारत|सेनयोरुभयोर्मध्येविषीदन्तमिदंवचः||२-१०||
tamuvāca hṛṣīkeśaḥ prahasanniva bhārata . senayorubhayormadhye viṣīdantamidaṃ vacaḥ ||2-10||
तमुवाच: to him | हृषीकेशः: Hrishikesha (Krishna) | प्रहसन्निव: smiling as it were | भारत: O Bharata | सेनयोरुभयोर्मध्ये: in the middle of both armies | विषीदन्तमिदं: despondent | वचः: word
GitaCentral Lietuvių
O Bharata! Tarp abiejų kariuomenių tam liūdinčiam Ardžunai Hrišikeša tarsi nusišypsodamas ištarė šiuos žodžius.
English
Swami Gambirananda
Swami Adidevananda
Hindi
Swami Ramsukhdas
Sanskrit
Sri Ramanuja
Sri Madhavacharya
Sri Anandgiri
Sri Jayatirtha
Sri Abhinav Gupta
Sri Madhusudan Saraswati
Sri Sridhara Swami
Sri Dhanpati
Vedantadeshikacharya Venkatanatha
Sri Purushottamji
Sri Neelkanth
Sri Vallabhacharya
Detailed Commentary
2.10. O Dhritaraštra, Bharatos palikuoni! Tarp abiejų armijų, tam liūdinčiam Ardžunai, Viešpats Hrišikeša tarsi šypsodamasis ištarė šiuos (toliau sekančius) žodžius. Komentaras: „Tada Hrišikeša tarė... liūdinčiajam šiuos žodžius.“ Ardžuna anksčiau, didžiu narsumu ir entuziazmu, paprašė Viešpaties pastatyti jo vežimą tarp abiejų armijų, kad jis galėtų pamatyti karius. Dabar, toje pačioje vietoje – tarp abiejų armijų – Ardžuna paskendo liūdesyje! Kas iš tiesų turėjo įvykti, tai jis turėjo stovėti pasiruošęs mūšiui, pagal tikslą, dėl kurio atėjo. Tačiau pamiršęs tą tikslą, Ardžuna įsipynė į nerimą ir sielvartą. Todėl Viešpats dabar pradeda mokyti sielvartaujantį Ardžuną būtent ten, tarp abiejų armijų. „Prahasan-niva“ (tarsi šypsodamasis) reiškia, kad pamatęs Ardžunos jausmų pokytį – ankstesnį ryžtą kovoti pakeitusį liūdesiu – Viešpačiui norėjosi šypsotis. Kitas punktas: Ardžuna anksčiau (2.7) sakė, „Aš esu Tavo prieglobstis, pamokyk mane“ – tai reiškia, „Ar turėčiau kovoti, ar ne? Ką turėčiau daryti? Pamokyk mane to.“ Tačiau čia, be Viešpaties žodžio, jis pats nusprendė: „Aš nekovosiu.“ Tai pamatęs, Viešpačiui norėjosi šypsotis. Priežastis ta, kad priėmęs prieglobstį, žmogus neturi teisės galvoti: „Ką turėčiau daryti, o ko nedaryti?“ ir pan. Vienintelė teisė, kuri lieka, yra daryti tiksliai tai, ką įsako prieglobstį suteikiantis. Sakydamas „Aš nekovosiu“ po to, kai jau buvo atsidavęs Viešpačiui, Ardžuna savotiškai atsiėmė tą atsidavimą. Tai ir privertė Viešpatį šypsotis. Žodis „iva“ (tarsi) nurodo, kad nors ir kilo stiprus noras juoktis, Viešpats kalbėjo su švelnia šypsena. Kai Ardžuna paskelbė: „Aš nekovosiu“, Viešpats čia pat galėjo tiesiog pasakyti: „Daryk kaip nori“ – „Yathechchhasi tathā kuru“ (18.63). Tačiau Viešpats suprato, kad kai žmogų įvaro nerimas ir sielvartas, jis tampa neįgalus nuspręsti savo pareigos ir todėl ištaria prieštaringus dalykus. Tokia buvo Ardžunos būklė. Todėl dėl Viešpaties didžiulės meilės Ardžunai, Jo gailestingumas užvirė. Nes Viešpats atkreipia dėmesį ne į ieškančiojo žodžius, o į jo vidinį jausmą. Taigi, nepaisydamas Ardžunos teiginio „Aš nekovosiu“, Viešpats pradeda Savo pamokymą (nuo kito šloko). Viešpats priima bet kurį, kas Jam atsiduoda net ir tik žodžiais. Koks gailestingas yra Viešpaties širdis būtybėms! Terminas „Hrišikeša“ reiškia, kad Viešpats yra vidinis valdytojas, būtybių vidinių jausmų pažinėjas. Viešpats žino Ardžunos vidinius jausmus: kad jis sako „Aš nekovosiu“ dėl giminystinių ryšių jėgos ir todėl, kad karalystės įgijimas jam neatrodo kaip priemonė nuo jo sielvarto; bet kai jis įgis savęs sąmonę, ši pozicija nebeišsilaikys, ir jis darys tiksliai taip, kaip Aš sakau. Frazėje „idam vachah uvācha“ (ištarė šiuos žodžius), paprastas „uvācha“ (tarė) būtų užtekęs; nes „vachah“ (žodžių) reikšmė yra įtraukta į „uvācha“. Todėl pridėjus „vachah“ atrodo kaip perteklinis pakartojimas. Tačiau iš tikrųjų tai nėra pasikartojimo klaida; greičiau, tai neša ypatingą jausmą. Tai čia vartojama, kad atkreiptų dėmesį į gilią, paslaptingą žinią, kurią Viešpats atskleis nuo kito šloko, paaiškindamas ją paprasta, suprantama kalba. **Jungtis:** Norėdamas išsklaidyti sielvartaujančio Ardžunos liūdesį, Viešpats pradeda aiškinti toliau sekančią dalį.