**2.18.** Šie nepažeidžiamojo, neįsivaizduojamojo ir amžinojo įkūnytojo Dvasios kūnai yra vadinami mirtingaisiais. Todėl, o Arjuna, kovok.
**Komentaras:**
**„Anāśinaḥ“** – Tai, kas dėl jokios priežasties nepatiria net menkiausio pokyčio jokiu metu, kas nepriklauso nuo nykimo ar nebūties, yra vadinama „Anāšī“, t. y. nepažeidžiama.
**„Aprameyasya“** – Tai, kas nėra „Pramā“ (teisėto pažinimo priemonės) objektas, t. y. kas nėra proto ir pojūčių objektas, yra vadinama „Aprameya“ (neįsivaizduojama, užribinė, nepasiekiama empirinei patirčiai). Protas ir pojūčiai nėra teisėtos pažinimo priemonės Dvasiai; tik šventieji raštai ir šventieji didvyriai yra autoritetas. Šventieji raštai ir šventieji didvyriai yra autoritetas tik tiems, kurie turi tikėjimą. Žmogus priima to šventojo rašto ir tų šventųjų žodžius, kuriuos jis patikėjo. Todėl ši Tiesa yra vien tik tikėjimo objektas, o ne empirinio įrodymo objektas. Šventieji raštai ir šventieji nieko nepriverčia juos tikėti. Turėdamas ar neturėdamas tikėjimo, žmogus yra laisvas. Jei jis patikėjo šventųjų raštų ir šventųjų žodžiais, tai ši Tiesa yra jo tikėjimo objektas; o jei jis neturi tikėjimo, tai ši Tiesa nėra jo tikėjimo objektas.
**„Nityasya“** – Ši (įkūnytoji Dvasia) yra amžina, visada esanti. Nėra laiko, kuomet Ji nebūtų; tai reiškia, Ji egzistuoja visada, visais laikais.
**„Antavanta ime dehāḥ uktāḥ śarīriṇaḥ“** – Visi kūnai visame pasaulyje, priklausantys šiai nepažeidžiamai, neįsivaizduojamai ir amžinai įkūnytajai Dvasiai, yra vadinami mirtingaisiais. Juos pavadinus mirtingaisiais, turima omenyje, kad jie nyksta kiekvieną akimirką. Juose nėra nieko, tik nykimas; tik vienas nykimas po kito.
Aukščiau pateiktuose žodžiuose vienaskaita vartojama „įkūnytajai Dvasiai“, o daugiskaita – „kūnams“. Viena priežastis ta, kad kiekviena būtybė turi tris kūnus: stambųjį, subtilųjį ir priežastinį. Kita priežastis ta, kad ta pati įkūnytoji Dvasia prasiskverbia į visus kūnus visatoje. Vėliau, dvidešimt ketvirtame šlokoje, Ji taip pat bus apibūdinta kaip „sarvagataḥ“ (visur esanti). Ši įkūnytoji Dvasia yra nepažeidžiama, o visi kūnai, kurie yra vadinami Jai priklausančiais, yra mirtingi. Taip kaip niekas negali sunaikinti nepažeidžiamojo, taip pat niekas negali padaryti mirtingojo – nepažeidžiamuoju. Mirtingojo mirtingumo prigimtis išliks amžina; tai reiškia, jo sunaikinimas yra neišvengiamas.
**Ypatingas punktas:**
Čia teiginys „antavanta ime dehāḥ“ reiškia, kad visi šie matomi kūnai yra visiškai mirtingi. Bet kieno jie kūnai? „Nityasya“, „Anāśinaḥ“ – Šie kūnai priklauso Amžinajam, Nepažeidžimajam. Tai reiškia, kad Amžinasis Principas, kuris niekada nėra naikinamas, laiko juos savais. Laikyti juos savais reiškia: Jis pats įsikūnijo į kūną ir įtraukė kūną į save. Įsikūnijęs į kūną, atsiranda „ahaṁtā“ („aš“ jausmas); o įtraukęs kūną į save, atsiranda „mamatā“ („mano“ jausmas).
Kur Jis pats įsikūnija, ten atsiranda „aš“ jausmas; pavyzdžiui: įsikūnijęs į turtą, tada „aš esu turtingas“; įsikūnijęs į karalystę, tada „aš esu karalius“; įsikūnijęs į mokslą, tada „aš esu išsilavinęs“; įsikūnijęs į intelektą, tada „aš esu protingas“; įsikūnijęs į tobulumus, tada „aš esu tobulas“; įsikūnijęs į kūną, tada „aš esu kūnas“; ir taip toliau.
Ką Jis įtraukia į save, ten atsiranda „mano“ jausmas; pavyzdžiui: įtraukęs šeimą į save, tada „šeima yra mano“; įtraukęs turtą į save, tada „turtas yra mano“; įtraukęs intelektą į save, tada „intelektas yra mano“; įtraukęs kūną į save, tada „kūnas yra mano“; ir taip toliau.
Visos modifikacijos atsiranda vien tik dėl „aš“ ir „mano“ jausmo su inertiškais objektais. Tai reiškia, kad visos modifikacijos atsiranda tik dėl to, kad nekreipiama dėmesio į šį skirtumą, kad kūnas ir Aš yra atskiri. Bet tie, kurie gerbia ir skiria svarbą šiam skirtumui, yra išmintingieji. Tokie išmintingieji niekada neliūdi; nes jie turi teisingą suvokimą, kad Tikrasis yra tik Tikrasis, o netikrasis yra tik netikrasis.
**„Tasmāt yudhyasva“** – Viešpats įsako Arjunai: Teisingai supratęs Tikrąjį ir netikrąjį, tu kovok, t. y. vykdyk savo nustatytą pareigą. Tai reiškia, kad kūnas yra mirtingas, o įkūnytoji Dvasia yra nepažeidžiama. Žvelgiant iš šių dviejų – kūno ir įkūnytosios Dvasios – perspektyvos, liūdesys net negali atsirasti. Todėl, atmetęs liūdesį, kovok.
**Ypatingas punktas:**
Čia, šiuose dviejuose šlokose (17-oje ir 18-oje), ypatingai išanalizuotas Tikrojo (Sat) principas. Priežastis ta, kad visoje šioje dalyje Viešpaties tikslas yra perteikti tik Tikrojo žinojimą. Įgijus Tikrojo žinojimą, netikrojo pašalinimas įvyksta automatiškai. Tada nelieka net menkiausios abejonės. Taigi, patyręs Tikrąjį ir taptęs laisvu nuo abejonių, žmogus turėtų vykdyti savo pareigą. Ši analizė įrodo, kad nei Pažinimo Jogoje (Sānkhya Jogoje), nei Veiksmo Jogoje (Karma Jogoje) nėra būtinybės jokiai konkrečiai kastai ar gyvenimo etapui. Savo pačios gerovei, nesvarbu ar žmogus praktikuoja Pažinimo Jogą, ar Veiksmo Jogą, jis turi visišką laisvę. Tačiau praktinėms pasaulietinėms pareigoms šventųjų raštų nuostatos pagal kastą ir gyvenimo etapą yra visiškai būtinos. Štai kodėl čia, analizuodamas Tikrąjį ir netikrąjį pagal Pažinimo Jogą, Viešpats duoda įsakymą kovoti, t. y. atlikti pareigingą veiksmą.
Vėliau, tryliktajame skyriuje, kur aprašomi pažinimo būdai, taip pat sakoma: „Neprisirišimas, nesikibimas už sūnaus, žmonos, namų ir pan.“ (13.9), taip uždraudžiant prisirišimą prie sūnaus, žmonos, namų ir pan. Jei tik atsiskyrėliai būtų tinkami Sānkhya Jogai, tuomet nereikėtų mokyti būti laisvam nuo prisirišimo prie sūnaus, žmonos ir pan., nes atsiskyrėliai iš pradžių neturi sūnų, žmonų ir pan.
Taip, apmąstant Gytą, įrodoma, kad ir Sānkhya Joga, ir Karma Joga yra savarankiški būdai siekti Aukščiausiosios Savasties. Jie nėra nė menkiausiai priklausomi nuo jokios kastos ar gyvenimo etapo.
**Ryšys:** Iki ankstesnės šlokos buvo aprašyta tų, kurie žino įkūnytąją Dvasią kaip nepažeidžiamą, būsena. Dabar, kad būtų tvirtai įsitvirtintas tas pats punktas sutapimo ir skirtumo metodu, sekančioje šlokoje aprašoma tų, kurie nežino įkūnytosios Dvasios kaip nepažeidžiamos, būsena.
★🔗
