O Bharata! Visos būtybės pradžioje yra nepasireiškiančios, viduryje – pasireiškiančios, o pabaigoje vėl tampa nepasireiškiančiomis. Kam gi liūdėti dėl to?

**2.28:** O Bharata, visos būtybės buvo nepasireiškusios prieš gimimą ir vėl tampa nepasireiškusios po mirties; jos pasireiškia tik per vidurį. Tad dėl ko čia liūdėti? **Komentaras:** „Būtybės yra nepasireiškusios pradžioje“ – Visos būtybės (tokios kaip kūnai), kurios yra matomos, girdimos ir suvokiamos, buvo nepasireiškusios prieš gimimą, tai yra, jos nebuvo matomos. „Jos yra nepasireiškusios ir pabaigoje“ – Visos šios būtybės tampa nepasireiškusios po mirties, tai yra, sunykusios, jos visos susilieja į „ne-būtį“ ir nebėra matomos. „Pasižymi tik per vidurį“ – Visos šios būtybės atrodo pasireiškusios tik per vidurį, t.y., po gimimo ir prieš mirtį. Kaip sapnas neegzistavo prieš miegą ir nelieka pabudus, taip pat ir šie būtybių kūnai nebuvo anksčiau ir nebus vėliau. Tačiau nors ir atrodo, kad jie egzistuoja per vidurį, iš tikrųjų jie nyksta kiekvieną akimirką. „Dėl ko čia liūdėti?“ – Principas yra toks: tai, kas neegzistuoja pradžioje ir pabaigoje, neegzistuoja ir per vidurį. Visų būtybių kūnai neegzistavo anksčiau ir nebus vėliau; todėl iš tikrųjų jie neegzistuoja ir per vidurį. Tačiau ši įkūnyta dvasia (jivatma) egzistavo anksčiau ir išliks vėliau; todėl ji neabejotinai egzistuoja ir per vidurį. Išvada yra tokia: kūnai yra visada ne-egzistuojantys, o įkūnyta dvasia niekada nėra ne-egzistuojanti. Taigi, negali būti sielvarto nei dėl vienų, nei dėl kitų.