2.20. Šis įkūnytas Savas niekada negimsta ir niekada nemiršta; taip pat, atsiradęs, Jis niekada nebus sunaikintas. Jis yra negimęs, amžinas, nuolatinis ir pirmapradis. Jis nėra nužudomas, kai kūnas yra nužudomas.
Komentaras: Kūnas yra veikiamas šešių modifikacijų: gimimo, egzistavimo, kitimo, augimo, nykimo ir sunaikinimo. Šis įkūnytas Savas yra laisvas nuo visų šių šešių modifikacijų – tai Viešpats paaiškina šiame šlokoje.
'na jāyate mriyate vā kadāchinna' – Kaip ir kūnas gimsta, šis įkūnytas Savas niekada negimsta. Jis visada buvo. Deklaruodamas šį įkūnytą Savą kaip Savo dalį, Viešpats pavadino jį 'Sanātana' (amžinu): „Tai yra Mano amžinoji dalis gyvųjų būtybių pasaulyje“ (15.7). Šis įkūnytas Savas taip pat niekada nemiršta. Miršta tik tai, kas gimsta, o terminas 'miršta' vartojamas tik ten, kur atsiranda fizinio kūno ir gyvybinės jėgos atskyrimas. Šis atskyrimas įvyksta kūne. Tačiau įkūnytame Save nėra nei susijungimo, nei atskyrimo. Jis lieka toks pats, koks yra. Jo mirties tiesiog neįvyksta.
Tarp visų modifikacijų gimimas ir mirtis yra pagrindinės. Todėl Viešpats jas paneigia du kartus: tai, kas iš pradžių pasakyta kaip 'na jāyate' (negimsta), vėliau dar kartą pasakoma kaip 'ajaḥ' (negimęs); ir tai, kas iš pradžių pasakyta kaip 'na mriyate' (nemiršta), vėliau dar kartą pasakoma kaip 'na hanyate hanyamāne śharīre' (nenužudomas, kai kūnas yra nužudomas).
'ayaṁ bhūtvā bhavitā vā na bhūyaḥ' – Šis neišnykstantis, amžinas principas, atsiradęs, daugiau neatsiras; tai reiškia, jog Jis yra savaime nustatytas ir nepakitęs. Pavyzdžiui, kai gimsta kūdikis, jo egzistavimas ateina po gimimo. Kol jis nėra susilaukiamas gimdoje, niekas nekalba apie jo egzistavimą (jo 'būtį'). Tai reiškia, kad vaiko egzistavimas įvyksta po gimimo, nes tas kintantis egzistavimas turi pradžią ir pabaigą. Tačiau šio amžino principo egzistavimas yra savaime nustatytas ir nepakitęs, nes šis nepakitęs egzistavimas neturi nei pradžios, nei pabaigos.
'Ajaḥ' – Šis įkūnytas Savas niekada negimsta. Todėl Jis vadinamas 'Ajaḥ' – tai reiškia, negimęs.
'Nityaḥ' – Šis įkūnytas Savas yra amžinas ir nuolatinis; taigi, Jis niekada nepatiria nykimo. Nykimas įvyksta neišliekamuose dalykuose, kurie nėra nuolatiniai. Pavyzdžiui, po pusės gyvenimo trukmės kūnas pradeda nykti, jėgos pradeda silpti, o jutimų galia pradeda mažėti. Taigi, kūnas, jutimai, protas ir kt. patiria nykimą, tačiau įkūnytas Savas nykti nepatiria. Šis amžinas principas lieka nuolat vienodos formos, vienos esmės. Jame nėra būsenos pasikeitimo, tai reiškia, jog Jis niekada nesikeičia. Jis net neturi galimybės pasikeisti.
'Purāṇaḥ' – Šis neišnykstantis principas yra senovinis (purāṇa), tai reiškia, be pradžios. Jis toks senovinis, kad niekada negimė. Net tarp gimusių dalykų pastebima, kad daiktas, kuris sensta, toliau neauga; greičiau jis sunyksta. Bet tai yra negimęs principas; kaip Jame gali įvykti augimo modifikacija? Tai reiškia, kad augimo modifikacija įvyksta tik gimusiose būtybėse, o ne šiame amžiname principe.
'Na hanyate hanyamāne śharīre' – Net kai kūnas yra sunaikinamas, šis neišnykstantis įkūnytas Savas nėra sunaikinamas. Žodžio 'śharīre' (kūnas) vartojimo čia tikslas yra nurodyti, kad šis kūnas yra mirtingas. Būtent šiame mirtingame kūne įvyksta šešios modifikacijos, o ne įkūnytame Save.
Šiais žodžiais Viešpats davė tokį aiškų kūno ir įkūnyto Savo aprašymą – aiškumo, kurio kitur Gitoje nėra.
Ardžuna intensyviai liūdėjo, bijodamas savo giminaičių mirties kare. Norėdamas pašalinti tą liūdesį, Viešpats sako, kad net kai kūnas miršta, šis įkūnytas Savas nemiršta, tai reiškia, jog Jis nepraranda egzistencijos. Todėl liūdesys yra netinkamas.
**Ryšys:** Devynioliktame šlokoje Viešpats pareiškė, kad šis įkūnytas Savas nei žudo, nei yra žudomas. Šiame dvidešimtajame šlokoje pateiktas žudymo paneigimas. Dabar, norint paneigti žudymo veiksmą, yra kalbamas kitas šlokas.
★🔗
