Bet savimi valdantis žmogus, judėdamas tarp objektų su sulaikytomis pojūčių organais ir laisvas nuo prisirišimo ir neapykantos, pasiekia ramybę.

2.64. **Paaiškinimas** – Čia vartojamas žodis „tu“ (bet), siekiant atskirti šios eilutės temą nuo ankstesnės. Ankstesnėje eilutėje Viešpats nurodė, kad vien tik mąstymas apie juslių objektus, esant prie jų pririštam, veda į žlugimą, o čia Jis sako, kad sąveika su juslių objektais be prisirišimo veda į pakilimą. Ten buvo aprašytas intelekto sunaikinimas; čia aprašoma, kaip intelektas įsitvirtina Aukščiausiojoje Savyje. „Vidheyātmā“ – Ieškovo vidinė esybė (antahkarana) turi būti jo valdžioje. Nesužvaldžius vidinės esybės, nepasiekiamas tobulumas Karma Jogoje; veikiau, atliekant veiksmus, išlieka galimybė išsiugdyti prisirišimą prie juslių objektų ir susidurti su žlugimu. Tiesą sakant, kiekvienam ieškovui būtina laikyti vidinę esybę savo valdžioje. Karma Jogui tai ypač būtina. „Ātmavashyaiḥ rāgadveshaviyuktaiḥ indriyaiḥ“ – Kaip ir terminas „Vidheyātmā“ reiškia vidinės esybės suvaldymą, taip pat terminas „Ātmavashyaiḥ“ reiškia juslių suvaldymą. Prasmė ta, kad vykdant pasaulietinius reikalus, juslės turi būti žmogaus valdžioje, o kad juslės būtų suvaldytos, būtina, kad jos būtų laisvos nuo prisirišimo ir priešiškumo. Todėl juslės neturi sučiupti jokio objekto su prisirišimu, taip pat neturi atsisakyti jokio objekto su priešiškumu. Priežastis ta, kad objektų sučiupimas ar atsisakymas nėra toks svarbus, kaip užtikrinti, kad juslėse nekiltų prisirišimo ir priešiškumo. Štai kodėl trečio skyriaus trisdešimt ketvirtoje eilutėje Viešpats įspėjo ieškovą: „Prisirišimas ir priešiškumas gyvena kiekvienoje juslėje link jos objektų. Ieškovas neturi patekti jų įtakon, nes abu yra jo priešai.“ Penkto skyriaus trečioje eilutėje Viešpats tarė: „Tas ieškovas, kuris išsilaisvina iš dvilypumų, tokių kaip prisirišimas ir priešiškumas, yra lengvai išlaisvintas.“ „Vishayān charan“ – Ieškovas, kurio vidinė esybė yra jo valdžioje ir kurio juslės yra laisvos nuo prisirišimo bei priešiškumo ir yra jo valdžioje, toks ieškovas iš tiesų sąveikauja su juslių objektais per juslis, t.y. atlieka visų rūšių pasaulietinius reikalus, bet jis negaudžiausia juslių objektais. Sąveika su juslių objektais, atliekama su gaurejimo mentalitetu, tampa žlugimo priežastimi. Būtent norint paneigti šį gaurejimo mentalitetą, čia vartojami terminai „Vidheyātmā“, „Ātmavashyaiḥ“ ir kt. „Prasādam adhigachchhati“ – Sąveikaudamas su juslių objektais be prisirišimo ir priešiškumo, ieškovas įgyja vidinės esybės ramybę (tyrumą). Ši ramybė yra protinis asketizmas (Gita 17.16), kuris yra pranašesnis už fizinį ir žodžio asketizmą. Todėl ieškovas neturi nei sąveikauti su juslių objektais su prisirišimu, nei atsisakyti jų su priešiškumu; nes ir prisirišimas, ir priešiškumas įkaliną žmogų pasaulyje. Ramybė, kylanti sąveikaujant su juslių objektais per juslis, laisvas nuo prisirišimo ir priešiškumo, jei ji nėra puoselėjama ar gaunama malonumo, veda tą ramybę į Aukščiausiosios Savies pasiekimą. „Prasāde sarvaduhkhānāṁ hānir asyopajāyate“ – Įgijus proto ramybę (tyrumą), visi sielvartai sunaikinami, t.y. nelieka jokio sielvarto. Priežastis ta, kad būtent prisirišimas sukelia kančią protelyje. Kai tik atsiranda kančia, gimsta troškimas, o iš troškimo kyla visi sielvartai. Tačiau kai prisirišimas išnaikinamas, protelyje atsiranda ramybė. Per tą ramybę visi sielvartai sunaikinami. Visi sielvartai apskritai kyla vien tik iš ryšio su gamta ir jos padariniais – kūnu ir pasauliu – o ryšys su kūnu ir pasauliu kyla iš malonumo troškulio. Malonumo troškulys kyla iš kančios. Tačiau kai atsiranda ramybė, kančia sunaikinama. Sunaikinus kančią, malonumo troškulys nutrūksta. Nutrūkus malonumo troškuliui, nutrūksta ryšys su kūnu ir pasauliu. Nutrūkus ryšiui, įvyksta visiškas visų sielvartų nebuvimas – „sarvaduhkhānāṁ hāniḥ“. Prasmė ta, kad iš ramybės įvyksta du dalykai: atsiribojimas nuo pasaulio ir intelekto tvirtumas Aukščiausiojoje Savyje. Tai ir yra tai, ką Viešpats anksčiau nurodė penkiasdešimt trečioje eilutėje žodžiais „nishchalā“ ir „achalā“ – kad jo intelektas tampa nejudamas pasaulio atžvilgiu ir nesvyruojantis Aukščiausiosios Savies atžvilgiu. Čia „sarvaduhkhānāṁ hāniḥ“ nereiškia, kad prieš jį nekils sielvartingų aplinkybių; veikiau tai reiškia, kad pagal jo karmą gali kilti sielvartingi įvykiai ar aplinkybės, bet jo vidinėje esybėje negali kilti sielvarto, kančios, nerimo ar bet kokio tokio sutrikimo. „Prasannachetaso hyāśhu buddhiḥ paryavatiṣhṭate“ – Ramaus (tyraus) proto žmogaus intelektas labai greitai tvirtai įsitvirtina Aukščiausiojoje Savyje, t.y. pats ieškovas įsitvirtina Aukščiausiojoje Savyje; jo intelekte nelieka net menkiausios abejonės. **Esminis dalykas** – Ar tai būtų ramybė Viešpaties atžvilgiu, ar kančia (Jo atžvilgiu) – jei vienas iš šių dviejų labai sustiprėja, tai greitai veda į Aukščiausiosios Savies pasiekimą. Pavyzdžiui, kai Gopės, eidamos pas Viešpatį, buvo sustabdytos ir uždarytos namuose savo tėvų, brolių, vyrų ir kt., kančia, kurią jos jautė negalėdamos susitikti su Viešpačiu, sunaikino jų nuodėmes, o ramybė, kurią jos jautė mąstydamos apie Viešpatį, sunaikino jų nuopelnus. Taip, išsilaisvinusios nuo nuodėmių ir nuopelnų, jos paliko savo kūnus tiesiai toje vietoje ir pirmosios susitiko su Viešpačiu. Tačiau ramybė ir kančia, kylančios dėl pasaulinių objektų, abu stiprina gaurejimo įspūdžius, t.y. stiprina įkalinimą pasaulyje. To pavyzdžiai yra visi eiliniai būtybes pasaulyje, kurios, įstrigusios ramybėje ir kančioje, įpainiotos į pasaulį. Ramybėje ir kančioje (sielvarte) vidinė esybė sušvelnėja (tampa įspaudžiama). Kaip ir tada, kai suminkštintam vaškui pilama dažų, tie dažai tampa nuolatiniais vaške, taip pat, kai vidinė esybė sušvelnėja, kokie įspūdžiai – ar susiję su Viešpačiu, ar pasaulietiniai – į ją įsiskverbia, tampa nuolatiniais. Tapę nuolatiniais, tie įspūdžiai tampa pakilimo ar žlugimo priežastimi. Todėl ieškovui tinkama nei džiaugtis gavus maloniausią pasaulietinį objektą, nei nerimauti gavus nemaloniausią pasaulietinį objektą. **Ryšys** – Mintis, išreikšta ankstesnėse dviejose eilutėse, toliau pagrindžiama sekančiose dviejose eilutėse kontrasto metodu.