**2.15** Nes, o geriausias iš žmonių, Arjuna! Tas nepajudinamas žmogus, kuris išlieka subalansuotas malonume ir skausme, kurio šie tik jausminiai kontaktai (objektai) negali sujaudinti (padaryti laimingu ar liūdnu), tampa pajėgus įgyti nemirtingumą; tai yra, jis pasiekia nemirtingumą.
**Komentaras:** „O geriausias iš žmonių“ – Paprastai žmogus galvoja tik apie aplinkybių keitimą, kurios niekada negali būti pakeistos ir kurių neįmanoma pakeisti. Susidūręs su karo aplinkybėmis, Arjuna, užuot galvojęs jas pakeisti, ėmė galvoti apie savo pačio gerovę. Būtent šis gerovės apmąstymas yra jo pranašumas tarp žmonių.
„Nepajudinamas, subalansuotas malonume ir skausme“ – Nepajudinamas žmogus yra subalansuotas malonume ir skausme. Tik dėl vidinio instrumento (antahkaranos) modifikacijų malonumas ir skausmas atrodo atskiri. Puruša (Sąmonė) yra priežastis, patiriant malonumą ir skausmą, ir ji tampa priežastimi, būdama įsikūrusi Prakriti (Gita 13:20-21). Kai ji įsitvirtina savo pačios esminėje prigimtyje, tuomet nelieka nieko, kas patirtų malonumą ar skausmą. Todėl, įsitvirtinęs Savyje, jis natūraliai tampa subalansuotas malonume ir skausme.
„Kurio šie nejaudina“ – Šie tik jausminiai kontaktai, t.y., materialūs Prakriti objektai, nekelia kančios nepajudinamam žmogui. Malonumas, kylantis iš kontakto su materialiais objektais, taip pat yra kančia, o skausmas, kylantis iš jų atsiskyrimo, taip pat yra kančia. Tačiau tas, kurio regėjimas nukreiptas į pusiausvyrą, negali būti padarytas laimingu ar liūdnu šiais materialiais objektais. Turėdamas regėjimą nukreiptą į pusiausvyrą, nors yra sąmoningumas apie palankias aplinkybes ir tą malonumą, kadangi jo patyrimo nėra, vidiniame instrumente nesiformuoja tvarios to malonumo įspaudos. Panašiai, kai atsiranda nepalankios aplinkybės, yra sąmoningumas apie tą skausmą, bet kadangi jo patyrimo nėra, vidiniame instrumente nesiformuoja tvarios to skausmo įspaudos. Taip, neformuodamas malonumo ir skausmo įspaudų, jis nekenčia. Prasmė ta, kad nors vidiniame instrumente yra malonumo ir skausmo sąmoningumas, jis pats netampa laimingas ar liūdnas.
„Jis tampa tinkamas nemirtingumui“ – Toks nepajudinamas žmogus tampa vertas nemirtingumo; tai yra, jam atsiranda galimybė įgyti nemirtingumą. Kai tik galimybė, tinkamumas, atsiranda, jis neabejotinai tampa nemirtingas; čia nėra jokio delsimo. Jo nemirtingumas yra savaime suprantamas. Vienintelė klaida buvo laikyti, kad dėl kontaktų su objektais ir atsiskyrimo nuo jų įvyksta pokytis pačiame save.
**Ypatingas aspektas:**
Šis žmogaus gimimas nėra gautas malonumo ir skausmo patyrimui; priešingai, jis gautas, kad pakiltume virš malonumo ir skausmo ir pasiektume didžiąją džiaugsmą, aukščiausią ramybę, pasiekus kurią nieko daugiau nebelieka pasiekti (Gita 6:22). Jei mes tampame laimingi gavę palankius objektus, asmenis, aplinkybes ir pan., arba jų laukdami – tai yra, jei mumyse lieka troškimas, geismas gauti palankius objektus, asmenis ir pan. – tuomet mes negalėsime tinkamai panaudoti palankumo. Galimybė, gebėjimas tinkamai panaudoti palankumą, mums nebus suteikta. Nes galia tinkamai panaudoti palankumą bus išleista palankumo mėgavimu, todėl bus ne tinkamas panaudojimas, o tik mėgavimasis. Lygiai taip pat, jei mes tampame liūdni atėjus nepalankiems objektams, asmenims, aplinkybėms, įvykiams, veiksmams ir pan., arba jų bijodami, tuomet nebus tinkamo nepalankumo panaudojimo, o tik mėgavimasis. Gebėjimas ištverti sielvartą mums neliks. Todėl mes liksime įstrigę tik nepalankumo mėgavime ir ir toliau būsime liūdni.
Jei, gavę palankius objektus, asmenis, aplinkybes, įvykius ir pan., mes naudojame malonumo priemones savo pačių malonumui, patogumui, patogumui ir tuo džiaugiamės, tai yra palankumo mėgavimasis. Bet jei, naudodami jas su išlaikymo požiūriu, mes tas malonumo priemones panaudojame vargšų, nelaimingųjų tarnystėje, tai yra tinkamas palankumo panaudojimas. Todėl laikykite malonumo priemones priklausančias tik sielvartaujantiems. Tik sielvartaujantieji turi teisę į jas. Tarkime, mes esame lakhpatis (turtingas); mes jaučiamės laimingi ir didžiuojamės būdami lakhpatis. Bet visa tai vyksta tik tada, kai prieš mus nėra kito lakhpačio. Jei visi, kurie ateina prieš mus, mūsų regėjimo ir girdėjimo ribose, yra krorepatis (dar turtingesni), ar mes gausime lakhpačio malonumą? Mes jo visai negausime. Todėl būtent vargšai, neturtingieji, suteikė mums lakhpačio malonumą. Jei mes gautomis malonumo priemonėmis netarnaujame vargšams, o mėgaujamės malonumu patys, tuomet mes tampame nedėkingi. Iš vien tik to kyla visos blogybės. Nes malonumo priemonės, kurias mes turime, buvo suteiktos tik sielvartaujančiųjų. Todėl mūsų pareiga yra panaudoti tas malonumo priemones sielvartaujančiųjų tarnystėje.
Dabar svarstoma: kaip tinkamai panaudoti nepalankumą? Sielvarto priežastis yra pats malonumo troškimas, viltis. Nepalanki aplinkybė tampa sielvartinga tik tada, kai viduje yra malonumo troškimas. Jei mes atsargiai atsisakysime palankumo troškimo, malonumo vilties, tuomet nepalankioje aplinkybėje negalėsime patirti sielvarto; tai yra, nepalanki aplinkybė negalės mus padaryti liūdnais. Lygiai kaip ligonis turi išgerti net ir kartžiausius vaistus, tačiau jis nejaučia sielvarto; priešingai, jis jaučia džiaugsmą manydamas, kad šie vaistai naikina jo ligą. Panašiai, jei spyglio smaigas įsminga giliai į koją ir tas, kuris jį ištraukia, adata padaro gilią žaizdą, kad jį išimtų, yra didžiulis skausmas. Nuo to skausmo jis susiraukia, jaudinasi, bet jis niekada nesako ištraukiančiajam: „Broli, palik, neištrauk spyglio“. Manydamas, kad spyglis bus ištrauktas, skausmas bus visam laikui pašalintas – jis džiaugsmingai ištveria šį skausmą. Šis džiaugsmingas sielvarto, skausmo ištverimas, atsisakius malonumo troškimo, yra tinkamas nepalankumo panaudojimas. Jei jis tampa liūdnas išgerdamas kartų vaistą, nuo skausmo, traukiant spyglį, tai yra nepalankumo mėgavimasis, dėl kurio jam teks kentėti baisų sielvartą.
Jei mes ir toliau vartosime malonumą ir skausmą, tuomet ateityje mes neabejotinai turėsime nukeliauti į mėgavimosi sritis, t.y., rojų, pragarą ir pan. Nes būtent šie rojai, pragarai ir pan. yra vietos malonumo ir skausmo patyrimui. Jei mes vartojame malonumą ir skausmą, nebesiliekame subalansuoti malonume ir skausme, nebekylame virš malonumo ir skausmo, tai kaip mes galime būti tinkami išsivadavimui? Negalime.
Keturioliktoje šlokoje Viešpats tarė, kad šie pasaulietiški objektai ir pan., kurie suteikia malonumą ir skausmą per palankumą ir nepalankumą, yra trumpalaikiai, ne nuolatiniai; nes jie yra negaliojantys, akimirkiniai. Juos įgijus, jų naikinimas prasideda tą pačią akimirką. Akimirka, kai įvyksta jų kontaktas, prasideda jų atsiskyrimas. Jų nebuvo anksčiau, jų nebus vėliau, ir net dabar jie kiekvieną akimirką juda link neegzistavimo. Juos vartodami mes tik gadiname savo prigimtį, tampame malonumo ir skausmo patyrotojais. Tapę malonumo ir skausmo patyrotojais, mes tampame tinkami tik mėgavimosi sritims; tuomet kaip mes pasieksime išsivadavimą? Jei mūsų polinkis yra tik mėgavimuisi (bhoga), tai kaip Viešpats suteiks mums išsivadavimą (mokšą)?
Taigi, jei mes nevartosime malonumo ir skausmo, o juos tinkamai panaudosime, mes pakilsime virš malonumo ir skausmo ir patirsime didžiąją džiaugsmą.
**Jungtis:** Kas iki šiol buvo paaiškinta apie kūną ir kūno gyventoją, Viešpats kitais žodžiais išsako sekančiose trijose šlokose.
★🔗
