Šiame nėra pastangų praradimo, taip pat nėra jokios žalos (priešingų rezultatų atsiradimo ar pažeidimo). Net šiek tiek šios žinios (net šiek tiek šios Jogos praktikos) apsaugo nuo didelės baimės.

2.40. Žmonių pasaulyje pradėjus šį lygiaširdžio intelekto (samabuddhi) Dharmą, pastangos niekada nėra veltui, nei atsiranda jokio neigiamo jo praktikos rezultato. Net ir nedidelė šios (Dharmos) praktika apsaugo nuo didžiosios baimės (gimimo ir mirties pavidalu). Komentaras: Šios lygiaširdžio intelekto šlovė Viešpats paaiškino keturiais būdais ankstesnio šloko antrojoje pusėje ir šiame (keturiasdešimtame) šloke: (1) Per jį žmogus tampa laisvas nuo karmos pančių; (2) Jo pradžia niekada nėra pamesta; (3) Jis neduoda jokio neigiamo vaisiaus; ir (4) Net ir nedidelė jo praktika sugeba apsaugoti nuo didžiosios baimės. „Čia nėra pastangų nuostolio“ – Jei tik įvyksta šio lygiaširdžio intelekto (samata) pradžia, net ir ta pradžia niekada nėra pamesta. Troškimas, karšta noro sieloje pasiekti lygiaširdiškumą – tai ir yra šio lygiaširdiškumo pradžia. Ši pradžia niekada nedingsta; nes troškimas tiesa pats yra tiesa. Sakant „čia“ turima omenyje, kad šiame žmonių pasaulyje tik žmogus yra pajėgus įgyti šį lygiaširdį intelektą. Visos kitos malonumų sritys yra atskiros nuo žmonių. Todėl tose srityse nėra galimybės sunaikinti nelygybės (prisirišimo-priešiškumo); nes malonumai atsiranda tik su prisirišimu ir priešiškumu. Jei nebūtų nei prisirišimo, nei priešiškumo, nebūtų jokio malonumo; greičiau tai taptų dvasine praktika. „Nei atsiranda jokio neigiamo rezultato“ – Veiksmuose, atliekamuose su troškimu motyvuotu ketinimu, jei yra kokių nors trūkumų mantrų giedojime, aukojimo apeigose ir pan., jie duoda neigiamus rezultatus. Pavyzdžiui, jei kas nors atlieka Putrešti Jąją (aukojimą sūnaus gavimui) ir procedūroje yra klaida, toli gražu negauna sūnaus, bet kas nors namuose gali mirti, arba net jei toks sunkus neigiamas rezultatas dėl nedidelio trūkumo neįvyksta, sūnus gimsta ne su visomis sveikomis galūnėmis! Tačiau pastangos, žmogaus, kuris stengiasi įtraukti šį lygiaširdį intelektą į savo elgesį, praktika niekada neduoda jokio neigiamo rezultato. Priežastis ta, kad jo praktikoje nėra troškimo rezultatų. Kol lieka troškimas rezultatų, lygiaširdiškumas neatsiranda, o kai lygiaširdiškumas atsiranda, troškimas rezultatų nelieka. Todėl jo praktika negali duoti neigiamo rezultato; tai tiesiog neįmanoma. Kas yra neigiamas rezultatas? Nelygybė su pasauliu pati savaime yra neigiamas rezultatas. Turėti prisirišimą prie kai kurių pasaulinių objektų ir priešiškumą kitiems yra nelygybė, ir būtent iš šios nelygybės kyla pančios gimimo ir mirties pavidalu. Bet kai žmoguje atsiranda lygiaširdiškumas, prisirišimas ir priešiškumas nustoja egzistuoti, o be prisirišimo ir priešiškumo nustoja egzistuoti nelygybė. Tada nelieka jokios priežasties neigiamam rezultatui atsirasti. „Net nedidelė šios Dharmos dalis apsaugo nuo didžiosios baimės“ – Jei net nedidelė šios lygiaširdžio intelekto Dharmos praktika įvyksta, jei net nedidelis lygiaširdiškumas įsibrauna į žmogaus gyvenimą ir elgesį, tai apsaugo jį nuo didžiosios gimimo ir mirties baimės. Kaip ir troškimu motyvuoti veiksmai sunyksta po to, kai duoda savo vaisius, šis lygiaširdiškumas nesunyksta duodamas kokį nors rezultatą, pvz., turtą ar valdas; tai reiškia, jo vaisius nėra pereinamo turto ir pan. įgijimas. Kad ir kokio laipsnio lygiaširdiškumas atsiranda ieškovo širdyje palankių-nepalankių objektų, asmenų, įvykių, aplinkybių ir pan. atžvilgiu, tiek lygiaširdiškumo tampa nesuyra. Šis lygiaširdiškumas niekada negali būti sunaikintas. Pavyzdžiui, kad ir koks lygiaširdiškumas yra pasiektas, kokios dvasinės atsargos yra įgytos to, kuris nukrypsta nuo Jogos (Jogabhrašta) praktikos stadijoje, nėra sunaikintos net po daugelio metų laimės džiaugsmų aukštesnėse srityse, kaip rojuje, ir po malonumų džiaugsmų turtingųjų namuose mirtingajame pasaulyje (Gita 6.41-44). Šis lygiaširdiškumas, šios dvasinės atsargos niekada nėra išleidžiamos net menkiausiai; greičiau jos visada lieka išsaugotos lygiai tokios, kokios yra; nes tai yra Sat (Tiesa/Būtis), tai yra amžina. Terminas „Dharmą“ nuroso du dalykus: (1) Viešosios gerovės darbų atlikimą, kaip maldos davimą, vandens punktų steigimą, maisto prieglaudų atidarymą ir pan., ir (2) Kruopštų savo paskirtų pareigų, pagal savo varną ir ašramą, kaip nurodo šventraščiai, atlikimą. Atliekant šias Dharmas be troškimo požiūriu, Dharmą lygiaširdiškumo pavidalu atsiranda savaime; nes ši lygiaširdiškumo Dharma yra savoji Dharma, t.y., savo esminė prigimtis. Būtent šiame kontekste lygiaširdis intelektas čia buvo pavadintas Dharmą. Ypatingas punktas apie lygiaširdiškumą: Apskritai žmonių sąmonėje įsitvirtinęs požiūris, kad atminimas/ garbinimas (bhajan-smaran) įvyksta tik tada, kai protas yra susikaupęs; jei protas nesusikaupęs, kokia nauda kartoti „Ram-Ram“? Tačiau iš Gitos perspektyvos, proto susikaupimas nėra labai aukštas dalykas. Iš Gitos perspektyvos, aukštas dalykas yra – lygiaširdiškumas. Nesvarbu, ar atsiranda kitų charakteristikų, ar ne, tas, kuriam atsirado lygiaširdiškumas, Gita paskelbia jį pasiekusiu (Siddha). Tas, kuriam atsiranda visos kitos charakteristikos, bet neatsiranda lygiaširdiškumas, Gita jo nepripažįsta pasiekusiu. Lygiaširdiškumas yra dviejų rūšių: vidinio instrumento (antahkarana) lygiaširdiškumas ir esminės prigimties (svarupa) lygiaširdiškumas. Lygiaširdžioji Aukščiausioji Siela yra visiškai esanti visur. Tas, kuris įsitvirtinęs toje lygiaširdžiojoje Aukščiausiojoje Sieloje, yra nugalėjęs visą pasaulį; jis tapo išsivadavusiu gyvendamas (Dživanmukta). Tačiau jo atpažinimas įvyksta per vidinio instrumento lygiaširdiškumą (Gita 5.19). Vidinio instrumento lygiaširdiškumas yra: išlikti subalansuotam sėkmėje ir nesėkmėje (Gita 2.48). Nesvarbu, ar yra pagyrimas, ar pateisimas, ar pastangos pasiseka, ar nepasiseka, ar ateina lakšai rupijų, ar lakšai rupijų išeina, vis dėlto dėl to nėra nerimo vidiniame instrumente; nėra malonumo-skausmo, džiaugsmo-liūdesio ir pan. (Gita 5.20). Šis lygiaširdiškumas niekada nėra sunaikinamas. Be gerovės, šis lygiaširdiškumas neduoda jokio kito rezultato. Žmogus gali atlikti bet kokį nors nuopelną turintį veiksmą, kaip asketizmas, malda, piligriminė kelionė, įžadai ir pan.; jie sunyksta po to, kai duoda savo vaisius. Tačiau praktikuojant dvasines disciplinas, jei net nedidelis lygiaširdiškumas (laisvė nuo modifikacijų) atsiranda vidiniame instrumente, jis nėra sunaikinamas; greičiau jis suteikia gerovę. Todėl dvasinėje praktikoje lygiaširdiškumas yra toks aukštas dalykas, kokio nėra proto vienatikiškumas. Proto tapus vienatikiu, gali būti pasiekti tobulumai (sidhiai), bet gerovė nepasiekiama. Tačiau su lygiaširdiškumo atėjimu, žmogus tampa laimingai laisvas nuo pasaulinių pančių (Gita 5.3). Jungtis: Trisdešimt devintame šloke Viešpats kalbėjo apie tą lygiaširdį intelektą, kurį reikia išgirsti Jogos kontekste. Priemonė pasiekti tą patį lygiaširdį intelektą yra paaiškinta tolesniuose šlokuose.