BG 2.56 — Sankhya Yoga
BG 2.56📚 Go to Chapter 2
दुःखेष्वनुद्विग्नमनाःसुखेषुविगतस्पृहः|वीतरागभयक्रोधःस्थितधीर्मुनिरुच्यते||२-५६||
duḥkheṣvanudvignamanāḥ sukheṣu vigataspṛhaḥ . vītarāgabhayakrodhaḥ sthitadhīrmunirucyate ||2-56||
दुःखेष्वनुद्विग्नमनाः: in adversity | सुखेषु: in pleasure | विगतस्पृहः: without hankering | वीतरागभयक्रोधः: free from attachment, fear and anger | स्थितधीर्मुनिरुच्यते: of steady wisdom
GitaCentral Lietuvių
Tas, kurio protas nesukrėtęs nelaimėse, kuris negeidžia malonumų ir yra laisvas nuo prisirišimo, baimės bei pykčio, vadinamas išmintingos dvasios asketu.
🙋 Lietuvių Commentary
【Žodžių reikšmės】 दुःखेषु (Duhkheshu) - nelaimėse, अनुद्विग्नमनाः (Anudvignamanah) - nesudrebinto proto, सुखेषु (Sukheshu) - malonume, विगतस्पृहः (Vigatasprhah) - be troškimų, वीतरागभयक्रोधः (Veetaragabhayakrodhah) - laisvas nuo prisirišimo, baimės ir pykčio, स्थितधीः (Sthitadhih) - pastovios išminties, मुनिः (Munih) - išminčius, उच्यते (Uchyate) - yra vadinamas. 【Komentaras】 Viešpats Krišna atsako į Ardžunos klausimą apie pastovios išminties išminčiaus elgesį 56, 57 ir 58 posmuose. Pastovios išminties išminčiaus proto nesudrebina nelaimės. Jo neveikia trys kančios (Taapas): Adhyatmika (kylančios iš kūno), Adhidaivika (kylančios iš gamtos) ir Adhibhautika (kylančios iš kitų būtybių). Kai jis atsiduria klestinčiose sąlygose, jis netrokšta juslinių malonumų.
English
Swami Gambirananda
Swami Adidevananda
Hindi
Swami Ramsukhdas
Sanskrit
Sri Ramanuja
Sri Madhavacharya
Sri Anandgiri
Sri Jayatirtha
Sri Abhinav Gupta
Sri Madhusudan Saraswati
Sri Sridhara Swami
Sri Dhanpati
Vedantadeshikacharya Venkatanatha
Sri Purushottamji
Sri Neelkanth
Sri Vallabhacharya
Detailed Commentary
**2.56** Tas, kurio protas nesudirginamas susidūrus su nelaimėmis, kuris neturi troškimo džiaugsmams ir yra visiškai laisvas nuo prisirišimo, baimės ir pykto – toks apmąstymų žmogus vadinamas tvirto išmintingojo (sthitaprajña) mąstytoju (muniu). **Komentaras:** [Arjuna klausė apie *veiksmus* to, kuris turi tvirtą išmintį, bet Viešpats atsako pabrėždamas *vidinę būseną*, nes būsena yra pirminė visuose veiksmuose. Veiksmai atliekami remiantis būsena. Kai būsena pasikeičia, pasikeičia ir veiksmas – tai reiškia, kad net jei veiksmas išoriškai atrodo tas pats, iš esmės jis nėra toks pats. Būtent apie šią būseną Viešpats čia kalba.] **„duḥkheṣhv-anudvigna-manāḥ“** – Net kai numanomos ar tikrai ištinka nelaimės, jo protas nesudirginamas. Tai yra, net kai atliekant pareigą kyla kliūčių – tokių kaip kliūtys darbe, kritika, įžeidimai ar nepalankūs rezultatai – jo protas išlieka neramus. Priežastis, kodėl Karmos Jogino protas yra laisvas nuo suirimo ir nerimo, yra ši: jo pirminė pareiga yra veikti kitų gerovei, atlikti veiksmus iki galo ir būti budriam, kad dėl tų veiksmų vaisių nekiltų joks prisirišimas, savininkiškumas ar troškimas. Tai darydamas, jo viduje išlieka pasitenkinimo jausmas. Dėl šio pasitenkinimo, kad ir kiek bėdų ateitų, jo protas nesudirginamas. **„sukheṣhu vigata-spṛihaḥ“** – Net kai numanomi ar tikrai pasiekiami džiaugsmai, jis neturi jų troškimo. Tai yra, net kai atsiranda palankios aplinkybės – tokių kaip darbas puikiai atliktas, nedelsiant gautas pagarba ir pagyrimas, ar pasiekti palankūs rezultatai – jo protas nepuoselėja troškimo, kad „ši situacija išliktų būtent tokia; tebūnie ši palanki aplinkybė amžinai“. Tokios palankios sąlygos neturi jokios įtakos jo vidinei būtybei. **„vīta-rāga-bhaya-krodhaḥ“** – Proto spalvinimasis pasaulio objektais vadinamas „prisirišimu“ (rāga). Kai yra prisirišimas prie objektų, jei galingas asmuo sunaikina tuos objektus, nutraukia su jais ryšį arba sukuria kliūtis juos įgyti, tada manyje kyla „baimė“. Jei tas asmuo yra silpnas, tada manyje kyla „pyktis“. Tačiau kai žmoguje pabunda polinkis suteikti kitiems laimę, daryti jiems gera ir jiems tarnauti, jo prisirišimas natūraliai išnyksta. Praslinkus prisirišimui, išnyksta ir baimė su pykčiu. Taip jis tampa visiškai laisvas nuo prisirišimo, baimės ir pykčio. Kol suirimas, troškimas, prisirišimas, baimė ir pyktis išlieka tam tikru laipsniu, jis yra ieškotojas (sādhaka). Kai jis tampa visiškai laisvas nuo jų, jis tampa įgyvendintuoju (siddha). [Noras, geismas ir pan. iš esmės yra tik prisirišimo formos. Skirtingi pavadinimai jiems suteikiami tik dėl subtilių gradacijų. Pavyzdžiui, latentinis prisirišimas, gyvenantis vidinėje būtybėje, vadinamas „vāsanā“ (polinkis). Kitas tos pačios vāsanā pavadinimas yra „āśakti“ (prikibimas) ir „priyatā“ (prisirišimas). Noras „Kad tik įgyčiau tą objektą“ vadinamas „kāmanā“ (geismas). To geismo išsipildymo laukimas vadinamas „āśā“ (viltis). Net ir išsipildžius geismui, noras, kad tie objektai didėtų ar būtų įgyti daugiau objektų, vadinamas „lobha“ (godumas). Kai godumo intensyvumas labai padidėja, jis vadinamas „tṛiṣhṇā“ (neįmanoma apsotį). Esmė ta, kad trauka į nykstančius pasaulio objektus, jų pranašumo ir svarbos suvokimas – tai vien ir yra vadinama tokiais pavadinimais kaip vāsanā, kāmanā ir kt.] **„sthita-dhīr munir uchyate“** – Tokio apmąstančiojo Karmos Jogino intelektas tampa tvirtas ir nesvyruojantis. Terminas „munis“ (mąstytojas) etimologiškai taikomas kalbai, todėl Viešpats vartojo žodį „munis“ atsakydamas į klausimą „Kaip jis kalba?“ (2.54). Tačiau iš tikrųjų terminas „munis“ nėra ribojamas vien kalba. Todėl septynioliktajame skyriuje Viešpats vartoja žodį „mauna“ (tyla) proto asketizmo, o ne kalbos asketizmo kontekste (17.16). Kadangi tai yra Karmos Jogos skyrius, čia apmąstantysis Karmos Joginas vadinamas „muniu“. „Apmąstymas“ reiškia nuolatinį apmąstymą budrumu, kad manyje nekiltų joks troškimas ar prisirišimas. Nuolat išlikti neprisirišusiam yra įgyvendintojo Karmos Jogino budrumas; nes ankstesniame ieškotojo etape jis palaikė tokį budrumą (Gita 3.19), ir per jį vien jis pasiekė Aukščiausią Tiesą.