**1.14:** Tada, atsisėdę ant didžiojo, baltais žirgais pakinkyto karo vežimo, Viešpats Šri Krišna, Laksmės Sutuoktinis, ir Ardžuna, Pandu sūnus, stipriai papūtė savo dieviškuosius kriauklius.
**Komentaras:** Paaiškinimas – „Tada, pakinkytas baltais žirgais“ – Gandharvas Čitraratha buvo dovanojęs Ardžunai šimtą dieviškųjų žirgų. Šie žirgai turėjo ypatingą savybę: kad ir kiek jų būtų žuvę mūšyje, jų visada likdavo šimtas, skaičius niekada nemažėdavo. Jie galėjo keliauti į visas vietas, įskaitant žemę ir dangų. Iš tų šimto žirgų keturi gražūs ir gerai išmokyti balti žirgai buvo pakinkyti prie Ardžunos vežimo.
„Atsisėdę ant didžiojo vežimo“ – Ugnies dievas Agnis susirgo virškinimo sutrikimu, suvalgęs aukose aukotą ghi. Todėl Agnis norėjo išgydyti savo negalavimą suvalgęs (sudegindamas) nepaprastus Khandavos miško augalus. Tačiau kadangi mišką saugojo dievai, Agnis negalėjo įvykdyti savo užmojo. Kaskart jam bandant uždegti Khandavos mišką, Indra jį užgesindavo sukeldamas lietų. Galiausiai, su Ardžunos pagalba, Agnis sudegino visą mišką ir išgydė savo negalavimą. Patenkintas, jis dovanojo Ardžunai šį didžiulį vežimą. Jis galėjo sutalpinti tiek ginklų, kiek devyni jaučiais traukiami vežimai. Jis buvo padengtas auksu ir spindėjo. Jo ratai buvo labai tvirti ir dideli. Jo vėliava švietė kaip žaibas. Ši vėliava plakdavo iki vieno Jodžanos (keturių Kosų) aukščio. Nepaisant tokio ilgio, ji nebuvo sunki, niekada neužsikabindavo į medžius ar pan. Ant šios vėliavos sėdėjo Hanuman-dži.
„Atsisėdę“ – Tai reiškia, kad to vežimo grožis ir spindesys buvo labai sustiprinti paties Viešpaties Šri Krišnos ir Jo mylimojo bhakto Ardžunos ant jo sėdėjimo.
„Madhava ir Pandava“ – „Ma“ yra Laksmės vardas, o „dhava“ reiškia sutuoktinis. Todėl „Madhava“ yra Laksmės Sutuoktinio vardas. Čia „Pandava“ reiškia Ardžuną; nes Ardžuna yra svarbiausias iš visų Pandavų – „Iš Pandavų Aš esu Ardžuna“ (Gita 10.37). Ardžuna buvo „Naros“ avataras, o Šri Krišna – „Narajanos“. Kiekvienos Mahabharatos Parvos pradžioje duodamas pagerbimas Narajanai (Viešpačiui Šri Krišnai) ir Narai (Ardžunai) – „Nusilenkiu Narajanai ir Narai, geriausiam iš žmonių“. Iš šios perspektyvos, Pandavų kariuomenėje Viešpats Šri Krišna ir Ardžuna – šie du buvo pagrindiniai veikėjai. Gitos pabaigoje Sandžaja taip pat sakė: „Ten, kur yra Jogešvara Viešpats Šri Krišna ir Ardžuna, Gandivos lanko naudotojas, ten bus gerovė, pergalė, šlovė ir neišvengiama teisingumo tvarka“ (18.78).
„Papūtė savo dieviškuosius kriauklius“ – Kriaukliai Viešpaties Šri Krišnos ir Ardžunos rankose buvo spindintys ir antgamtiniai. Jie papūtė tuos kriauklius didelė jėga.
Čia gali kilti abejonių: Kauravų pusėje vyriausiasis vadas yra Senelis Bišma, todėl jam pirmam papūsti savo kriauklį yra tinkama. Tačiau Pandavų kariuomenėje, nors vyriausiasis vadas yra Drištadiumna, kodėl pirmas kriauklį papūtė Viešpats Šri Krišna, kuris buvo ėmęsis vežėjo pareigų? Paaiškinimas toks: Nesvarbu, ar Viešpats tampa vežėju, ar didžiu kariu, Jo pirmavimas niekada negali būti sumažintas. Kokioje pareigoje Jis bebūtų, Jis visada yra didžiausias. Priežastis ta, kad Jis yra Ačiuta, Jis niekada nekrenta. Pandavų kariuomenėje pats Viešpats Šri Krišna buvo pagrindinis veikėjas ir būtent Jis visus vedė. Net būdamas vaikystėje, Nanda, Upananda ir kiti Jam pakluso. Todėl, vaiko Šri Krišnos nurodymu, jie metė senovinį Indros garbinimą ir pradėjo garbinti Govardhaną. Esmė ta, kad bet kurioje būsenoje, bet kurioje vietoje ir kur tik Viešpats gyvena, Jis išlieka pagrindiniu veikėju. Todėl Viešpats pirmas papūtė savo kriauklį Pandavų kariuomenėje.
Tas, kuris pats savaime yra mažas, laikomas didžiu tik dėl to, kad paskirtas į aukštą pareigą. Todėl tas, kuris laiko save didžiu dėl aukštos pareigos, iš tikrųjų pats savaime yra mažas. Bet tas, kuris pats savaime yra didis, kur jis bebūtų, ta vieta dėl jo taip pat laikoma dide. Pavyzdžiui, čia Viešpats tapo vežėju, ir dėl Jo ta vežėjo pareiga taip pat išaukštėjo.
**Jungtis:** Dabar, sekančiuose keturiuose šlokuose, Sandžaja išplečia ankstesnį šloką ir aprašo, kaip kriauklius pūtė kiti.
★🔗
