Šventasis Viešpats tarė: O Partha! Kai žmogus visiškai atsisako visų troškimų, esančių jo sąmonėje, ir yra patenkintas Savimi pačiu Savimi, tada jis vadinamas tvirtos išminties žmogumi.

**Šventasis Viešpats tarė:** O Priitos sūnau, kai ieškotojas visiškai atsisako visų troškimų, kurie kyla manyje, ir lieka patenkintas vien Savimi pačiu Savyje, tada jis vadinamas tvirtos išminties žmogumi. **Komentaras:** [Tai yra Gitos stilius: ieškotojo tobulumas aprašomas per patį kelią (Karmos Jogą, Bhaktijos Jogą ir kt.), kuriuo jis jį pasiekia. Pavyzdžiui, Bhaktijos Jogoje ieškotojas garbina išskirtine atsidavimu, nes nėra nieko kito, tik Viešpats (12.6); taigi, tobuloje būsenoje jis tampa laisvas nuo visos neapykantos būtybėms (12.13). Džnanos Jogoje ieškotojas save mato kaip visiškai nepririštą ir atsietą nuo gunų (14.19); taigi, tobuloje būsenoje jis visiškai peržengia visas gunas (14.22-25). Panašiai, Karmos Jogoje troškimų atsisakymas nurodomas kaip pagrindinė tema; todėl tobuloje būsenoje jis atsisako visų troškimų – tai paaiškinta šiame šlokoje]. Žodžių „prajahāti yadā kāmān sarvān pārtha manogatān“ reikšmė yra tokia: Troškimas neegzistuoja nei Savyje, nei net manyje. Troškimas yra kažkas, kas ateina ir išeina, o Savastis yra amžinai pastovi; tad kaip troškimas gali būti Savyje? Protas yra įrankis, ir troškimas ten taip pat negyvena nuolat; veikiau, jis kyla manyje – „manogatān“. Tad kaip troškimas gali būti manyje? Tačiau dėl tapatybės su kūnu, pojūčiais, protu ir intelektu, žmogus laiko manyje kylančius troškimus savais. Priešdėlis „pra“ su veiksmažodžiu „jahāti“ reiškia, kad ieškotojas troškimus atsisako visiškai; nelieka net menkiausio jokio troškimo pėdsako. Žmogus niekada neatsisako savo pačios prigimties, nei to, kas su juo visiškai nesusiję. Atsisakymas taikomas tik tam, kas nėra savas, bet buvo klaidingai priimta kaip savas. Panašiai, troškimas nėra Savyje, bet buvo priimta, kad jis yra Savyje. Būtent šio klaidingo įsitikinimo atsisakymas čia nurodomas žodžiu „prajahāti“. Čia žodis „kāmān“ yra daugiskaitos, todėl žodis „sarvān“ yra į jį įtrauktas. Vis dėlto, žodžio „sarvān“ vartojimo tikslas yra nurodyti, kad nelieka jokio troškimo, ir nelieka net menkiausios jokio troškimo dalelės. „Ātmanyevātmanā tuṣṭaḥ“ – kai jis atsisako visų troškimų ir lieka patenkintas vien Savimi pačiu Savyje, tai reiškia, kad pačioje Savyje yra natūralus, įgimtas pasitenkinimas. Pasitenkinimas yra dviejų rūšių – vienas pasitenkinimas yra kokybė, o kitas pasitenkinimas yra pati esmė. Bet kokio noro nebuvimas vidinėje būtybėje yra pasitenkinimas kaip kokybė; o visiškas nepasitenkinimo nebuvimas Savyje yra pasitenkinimas kaip esmė. Šis pasitenkinimas, kuris yra Savasties prigimties, egzistuoja savaime ir amžinai. Tam nereikia jokios praktikos ar mąstymo. Šiame savo prigimties pasitenkinime išmintis (buddhi) tampa tvirta savaime. „Sthitaprajñas tadochyate“ – Net kai žmogus klaidingai laikė begalinius, daugiašakius troškimus savyje, iš tikrųjų troškimų nebuvo Savyje, ir jis iš tiesų buvo tvirtos išminties žmogus. Bet tuo metu, dėl troškimų laikymo savais, intelektas nebuvo tvirtas, todėl jis nebuvo vadinamas tvirtos išminties žmogumi, tai reiškia, jis nepatyrė savo pačios tvirtos išminties būsenos. Dabar, atsisakęs visų troškimų savyje – tai yra, pašalinęs šį klaidingą įsitikinimą – jis tada vadinamas tvirtos išminties žmogumi, tai reiškia, jis patiria savo pačios tvirtos išminties būseną. Ieškotojas stengiasi, kad intelektas taptų tvirtas. Tačiau kai troškimai yra visiškai atsisakyti, nereikia intelektą daryti tvirtu; jis tampa tvirtas savaime ir natūraliai. Karmos Jogoje ieškotojas turi didesnį ryšį su veiksmais. Jam veiksmai taip pat yra priemonė siekti Jogos – „Mokiniui, trokštančiui užlipti į Jogą, veiksmas yra vadinamas priemone“ (Gita 6.3). Todėl Karmos Jogino ryšys su veiksmais išlieka tiek ieškotojo stadijoje, tiek tobuloje stadijoje. Tobuloje stadijoje Karmos Joginas atlieka veiksmus pagal dieviškąjį nurodymą, kurie tampa pavyzdžiu kitiems (Gita 3.21). Šį patį punktą Viešpats nurodė ketvirtajame skyriuje: Karmos Joginas mato neveikimą veiksme ir veikimą neveikime – „Tas, kuris mato neveikimą veiksme ir veikimą neveikime“ (4.18). Penkiasdešimt trečioje šlokoje Viešpats nurodė du intelekto aspektus siekiant Jogos: intelektas turi būti nesvyruojantis atsitraukiant nuo pasaulio ir nejudamas būdant nukreiptam į Aukščiausiąją Savastį – „nesvyruojantis“ nurodo pasaulio atsisakymą, o „nejudamas“ nurodo įsitvirtinimą Aukščiausiojoje Savyje. Paėmus tuos du aspektus, čia sakoma žodžiais „yadā“ ir „tadā“, kad kai ieškotojas tampa visiškai laisvas nuo troškimų ir lieka patenkintas vien savo prigimtimi, tada jis vadinamas tvirtos išminties žmogumi. Reikšmė ta, kad kol lieka nors menkiausias troškimo pėdsakas, jis vadinamas ieškotoju, o kai troškimai visiškai nebėra, jis vadinamas tobulu. Šių dviejų aspektų aprašymas pateikiamas Viešpaties iki šio skyriaus pabaigos; pavyzdžiui – čia, žodžiais „prajahāti yadā kāmān sarvān“, nurodomas pasaulio atsisakymas, o tada žodžiais „ātmanyevātmanā tuṣṭaḥ“ nurodomas įsitvirtinimas Aukščiausiojoje Savyje. Pirmoje penkiasdešimt šeštosios šlokos dalyje (trijuose ketvirčiuose) nurodomas pasaulio atsisakymas, o žodžiais „sthitadhīr muniḥ“ nurodomas įsitvirtinimas Aukščiausiojoje Savyje. Penkiasdešimt septintoje ir penkiasdešimt aštuntoje šlokose pirmiausia nurodomas pasaulio atsisakymas, o tada žodžiais „tasya prajñā pratiṣṭhitā“ nurodomas įsitvirtinimas Aukščiausiojoje Savyje. Pirmoje penkiasdešimt devintos šlokos dalyje nurodomas pasaulio atsisakymas, o žodžiais „paraṁ dṛṣṭvā“ nurodomas įsitvirtinimas Aukščiausiojoje Savyje. Nuo šešiasdešimtos iki šešiasdešimt pirmos šlokos pirmiausia nurodomas pasaulio atsisakymas, o tada žodžiais „yukta āsīta matparaḥ“ ir t.t. nurodomas įsitvirtinimas Aukščiausiojoje Savyje. Nuo šešiasdešimt antros iki šešiasdešimt penktos šlokos pirmiausia nurodomas pasaulio atsisakymas, o tada žodžiais „buddhiḥ paryavatiṣṭhate“ nurodomas įsitvirtinimas Aukščiausiojoje Savyje. Nuo šešiasdešimt šeštos iki šešiasdešimt aštuntos šlokos pirmiausia nurodomas pasaulio atsisakymas, o tada žodžiais „tasya prajñā pratiṣṭhitā“ nurodomas įsitvirtinimas Aukščiausiojoje Savyje. Šešiasdešimt devintoje šlokoje žodžiais „yā niśā sarvabhūtānām“ ir „yasyāṁ jāgrati bhūtāni“ nurodomas pasaulio atsisakymas, o žodžiais „tasyāṁ jāgarti saṁyamī“ ir „sā niśā paśyato muneḥ“ nurodomas įsitvirtinimas Aukščiausiojoje Savyje. Septyniasdešimtoje ir septyniasdešimt pirmoje šlokose pirmiausia nurodomas pasaulio atsisakymas, o tada žodžiais „sa śāntim adhigacchati“ nurodomas įsitvirtinimas Aukščiausiojoje Savyje. Septyniasdešimt antroje šlokoje žodžiais „naināṁ prāpya vimuhyati“ nurodomas pasaulio atsisakymas, o žodžiais „brahmanirvāṇam ṛcchati“ ir t.t. nurodomas įsitvirtinimas Aukščiausiojoje Savyje. **Ryšys:** Dabar, kituose dviejuose šlokose, pateikiamas atsakymas į antrąjį klausimą – kaip kalba tvirtos išminties žmogus.