O Partha! Tai yra braminė būsena. Pasiekęs ją, žmogus nebesiklaidina. Įsitvirtinęs joje net gyvenimo pabaigoje, jis pasiekia susijungimą su Brahmanu.

**2.72:** O Prithos sūnau, tai yra Brahmano būsena. Pasiekęs ją, žmogus niekada nebūra suklaidintas. Jei kas įsitvirtina šioje būsenoje net ir mirties valandą, tas pasiekia ramybės kupiną Brahmaną (nirvaną). **Komentaras:** „Eṣā brāhmī sthitiḥ pārtha“ – Tai yra Brahmano būsena, tai yra, asmens, pasiekusio Brahmaną, būsena. Kai dėl ego nebuvimo individualybė ištirpsta, tada žmogaus būsena automatiškai tampa Brahmane. Taip yra todėl, kad individualybė egzistavo tik dėl susijimo su pasauliu. Visiškai atsisakius to susijimo, jogis neturi savo atskiros individualios būsenos. Nurodant kažką labai artimo, žodis „eṣā“ (šita) čia nurodo ankstesniame šlokoje minimus posakius „vihāya kāmān“ (atsisakius geismų), „niḥspṛhaḥ nirmamaḥ“ (būdamas be troškimo ir savininkystės) ir „nirahaṅkāraḥ“ (be ego). Išgirdus iš Viešpaties lūpų: „Kai tavo intelektas peržengs klaidaties dumblą ir painiavą, kylančią iš prieštaringų šastrų, tada tu pasieksi Yogą“, Ardžūnos sąmonėje kilo smalsumas: Kokia būtų ta būsena? Šiuo klausimu Ardžūna užduodavo keturis klausimus apie „sthita-prajña“ (tvirtos išminties žmogų). Atsakęs į tuos keturis klausimus, Viešpats čia teigia, kad ta būsena yra „brāhmī sthiti“ (Brahmano būsena). Tai reiškia, kad tai nėra individuali būsena; t.y., joje nebelieka individualybės. Tai yra amžinos Yogos (nityayoga) pasiekimas. Lieka tik viena Realybė. Norėdamas atkreipti dėmesį į šią temą, čia vartojamas kreipinys „Pārtha“. „Naināṁ prāpya vimuhyati“ – Kol kūne lieka ego, tol išlieka galimybė būti suklaidintam. Bet kai, visiškai nebuvus ego, žmogus patiria savo būseną Brahmane, tada, kadangi individualybė sudužusi, nebelieka jokios galimybės kada nors vėl būti suklaidintam. Netinkamai pažinti Tikrąjį (Sat) ir netikrąjį (asat) yra klaidaties (moha). Tai reiškia, kad net ir būnant pačiam Sat, toliau laikyti save vienu su asat yra klaidaties. Kai sādhaka tinkamai pažįsta asat, jo ryšys su asat nutrūksta ir jis patiria savo tikrąją būseną Sate. Patyrus šią būseną, klaidaties niekada daugiau nebeįvyksta (Gītā 4.35). „Sthitvāsyām antakāle’pi brahma-nirvāṇam ṛcchati“ – Šis žmogaus kūnas įgytas vien tik siekiant Aukščiausiojo Savęs (Paramātmā). Todėl Viešpats suteikia šią galimybę: kad ir koks paprastas ar kad ir koks nuodėmingas žmogus būtų, jei net mirties valandą jis įsitvirtins savo būsenoje Aukščiausiajame Savyje – t.y., nutrauks savo ryšį su nejautriu – tai ir jis pasieks ramybės kupiną Brahmaną (nirvaną); jis bus išlaisvintas iš gimimo ir mirties. Panašų dalyką Viešpats sakė septinto skyriaus trisdešimtajame šlokoje: „Tie, kurie mane pažįsta kaip Adhibhūta, Adhidaiva ir Adhiyajña net ir išėjimo valandą, jie mane pažįsta iš tikrųjų, t.y., jie pasiekia Mane“. Aštunto skyriaus penktajame šlokoje sakoma: „O kas, mirties valandą, palikdamas kūną, vien tik mane atsimena, tas pasiekia Mano būtį; dėl to nėra jokios abejonės“. Antra, aukščiau pateiktais žodžiais Viešpats apibūdina tos brāhmī sthiti šlovę: jei kas įsitvirtina joje net ir mirties valandą, tas pasiekia ramybės kupiną Brahmaną. Taip pat, kaip Viešpats sakė apie „samabuddhi“ (pusiausvyrą), kad net nedidelė šios praktika apsaugo nuo didelės baimės (2.40), taip pat čia Jis sako, kad jei brāhmī sthiti pasiekiama net mirties valandą – jei ryšys su nejautriu nutraukiamas – tai pasiekiama nirvanos Brahmaną. Patiriant šią būseną, vienintelė kliūtis yra prisirišimas prie nejautrio. Jei kas atsisako šio prisirišimo net mirties valandą, tada jis patiria savo savaime akivaizdžią, tikrąją būseną. Čia gali kilti abejonė: Kaip patirtis, kuri neįvyko per visą gyvenimą, gali įvykti mirties valandą? Tai yra, sveikos būklės metu sādhakos intelektas bus sveikas, jis turės atskyrimo galią, bus budrus, todėl patirs brāhmī sthiti; bet mirties valandą, kai gyvybinė jėga (prāṇa) palieka, intelektas sutrikinamas, budrumas prarandamas – tokioje būklėje kaip įvyks brāhmī sthiti patirtis? Išaiškinimas toks: Mirties valandą, kai gyvybinė jėga palieka, ryšys su kūnu ir pan. automatiškai nutrūksta. Jei tuo metu žmogaus dėmesys nukreipiamas į tą savaime akivaizdžią Realybę, jos patirtis įvyksta lengvai. Priežastis ta, kad norint pasiekti nirvikalpa (be-minties) būseną, reikalingas intelektas, atskyrimas ir pan., tačiau norint pasiekti būseną peržengiančią Realybę, reikalingas tik dėmesys (laya). Tas dėmesys gali atsirasti dėl ankstesnės praktikos, dėl kokio nors palankaus įspaudo (saṁskāra) arba dėl bepriežastinės Dievo ar šventojo malonės – kai tik atsiranda dėmesys, jo pasiekimas yra savaime akivaizdus. Čia žodžio „api“ (net) reikšmė yra ta, kad jei kas pasiekia šią būseną prieš mirties valandą, t.y., būdamas gyvas, jis tampa jīvanmukta (gyvenime išsivadavusiu); bet jei ši būsena įvyksta net mirties valandą – t.y., žmogus tampa laisvas nuo savininkystės ir ego – tai ir jis yra išsivadavęs. Tai reiškia, kad ši būsena įvyksta akimirksniu. Šiai būsenai nereikia nė menkiausiai praktikuoti, medituoti ar įeiti į samadhi. Čia, Karmayogos kontekste, Viešpats vartojo terminą „brahma-nirvāṇam“. Tai reiškia, kad kaip Sāṅkhyayogis pasiekia nirvanos Brahmaną (Gītā 5.24-26), taip pat ir Karmayogis pasiekia nirvanos Brahmaną. Šis pats punktas nurodytas penkto skyriaus penktajame šlokoje: Būsena, kurią pasiekia Sāṅkhyayogis, taip pat yra pasiekiama Karmayogio. **Ypatingas punktas:** Nejautrus (jaḍa) ir jautrus (cetana) – tai yra du elementai. Kiekvieno būtybės esminė prigimtis yra jautri, tačiau ji susijusi su nejautriu. Trauktis į nejautrį reiškia eiti link nuopuolio, o trauktis į sąmonės principą (cinmaya-tattva) reiškia eiti link pakilimo, daryti savo pačios gerovę. Einant link nejautrio, vyrauja „klaidaties“ (moha), o einant link Aukščiausiojo Savęs principo, vyrauja „atskyrimas“ (viveka). Supratimo požiūriu, moha ir viveka gali būti skirstomi į du tipus kiekvienas: (1) Moha, lydimas egocentriškumo ir savininkystės (ahaṁtā-mamatā), ir moha, lydimas geismo. (2) Atskyrimas tarp Tikrojo ir netikrojo (Sat-asat), ir atskyrimas tarp pareigos ir nepareigos (kartavya-akartavya). Laikyti įgytus objektus, kūną ir pan., esant „aš“ ir „mano“ – tai yra moha, lydimas egocentriškumo ir savininkystės. O trokšti neįgytų objektų, įvykių, situacijų ir pan. – tai yra moha, lydimas geismo. Apsikūnijusi siela (śarīrī, kūno gyventojas) yra atskira ir kūnas yra atskiras; śarīrī yra Sat, o kūnas yra asat; śarīrī yra jautrus, o kūnas yra nejautrus – tinkamai žinoti tai kaip atskirą yra atskyrimas tarp Sat ir asat. O tinkamai suprasti, kas yra pareiga, o kas nepareiga, kas yra dharma, o kas adharma, ir elgtis atitinkamai, atlikdamas pareigą ir atsisakydamas nepareigos, yra atskyrimas tarp pareigos ir nepareigos. Pirmajame skyriuje Ardžūną taip pat kankino du mohos tipai, kuriuose įstrigo visos būtybės. Pasirinkus egocentriškumą: „Mes esame dori sielos, žinantys trūkumus“, ir pasirinkus savininkystę: „Šie giminės žus“ – tai buvo moha, lydimas egocentriškumo ir savininkystės. „Nuodėmė neturėtų kauptis mums, kaltė už giminės naikinimą neturėtų kauptis, išdavystės draugams nuodėmė neturėtų kauptis, mes neturėtume eiti į pragarą, mūsų protėviai neturėtų nukristi“ – tai buvo moha, lydimas geismo. Norėdamas pašalinti šiuos du mohos tipus, Viešpats antrajame skyriuje paaiškino du atskyrimo tipus: atskyrimą tarp śarīrī ir śarīra, Sat ir asat (2.11-30), ir atskyrimą tarp pareigos ir nepareigos (2.31-53). Paaiškindamas atskyrimą tarp śarīrī ir śarīra, Viešpats tarė: „Ne taip, kad aš, tu ir šie karaliai neegzistavome anksčiau, ir ne taip, kad mes nebegzistuosime vėliau“ – tai reiškia, mes visi egzistavome anksčiau ir egzistuosime vėliau, o šie kūnai neegzistavo anksčiau ir nebegzistuos vėliau, ir kinta kiekvieną akimirką net ir tarpuje. Kaip vaikystė, jaunystė ir senatvė – šios būsenos keičiasi kūne, ir kaip žmogus meta senus drabužius ir apsirengia naujus, taip pat siela, palikdama ankstesnį kūną, įgyja kitą kūną – tai yra neabejotinas dėsnis. Kas čia yra liūdesio ar apraudojimo? Paaiškindamas atskyrimą tarp pareigos ir nepareigos, Viešpats tarė: Kšatrijui nėra didesnės dharmos už teisingą karą. Karas, atėjęs neieškant, yra atviras dangaus vartai. Jei neatliksi savo pačios dharmos mūšio pavidalu, tau sukaups nuodėmė. Jei kovosi, laikydamas pergalę ir pralaimėjimą, gėrį ir nuostolį, ir malonumą ir skausmą lygiais, tuomet tau nesukaups nuodėmė. Tu turi teisę tik į veiksmą, niekada į jo vaisius. Nebūk veiksmo vaisių priežastimi, nei turėk prisirišimo prie neveikimo. Todėl, būdamas pusiausviras sėkmėje ir nesėkmėje, ir įsitvirtinęs pusiausvyroje, atlik veiksmus; nes pusiausvyra yra Yoga. Žmogus, atlikęs veiksmą, aprūpintas pusiausvyros sąmone, tampa laisvas nuo nuopelno ir nusidėjimo net ir gyvendamas. Kai tavo intelektas peržengs klaidaties dumblą ir painiavą, kylančią iš prieštaringų šastrų, tada tu pasieksi Yogą. Taip, ištarus Viešpaties vardus „Tat Sat“, baigiasi antrasis skyrius, vadinamas Sāṅkhyayoga, Šri Krišnos ir Ardžūnos dialoge, kuris yra Šrimad Bhagavadgitos Upanišada, sudaryta iš Brahmavidyos ir Yogašastros.