**2.12 eilutė:** Niekada nebuvo laiko, kai Aš nebuvau, nei tu, nei visi šie karaliai; ir niekada ateityje mes nebusime nebūstantys.
**Komentaras:** [Šiame pasaulyje yra tik du esybių tipai – įkūnytoji Savastis (Sat, Amžinoji) ir kūnas (Asat, neamžinasis). Abu nėra verti sielvarto, tai reiškia, kad sielvartas negali būti skirtas nei įkūnytajai Savasčiai (gyventojui kūne), nei pačiam kūnui. Priežastis ta, kad įkūnytoji Savastis niekada nėra nebūstanti, o kūnas niekada negali išlikti. Terminas „neverti sielvarto“ (ašočjan), panaudotas abiem ankstesnėje eilutėje, dabar paaiškinamas per Savasties amžinumą ir kūno trumpalaikiškumą.]
„Niekada nebuvo laiko... nei visi šie karaliai“ – Iš pasaulietinės perspektyvos, kol Aš nebuvo apsireiškęs šioje inkarnacijoje, Aš nebuvo matomai esantis visų akivaizdoje šioje formoje (kaip Krišna); kol tu negimei, tu nebuvo matomai esantis visų akivaizdoje šioje formoje (kaip Ardžuna); ir kol šie karaliai negime, jie taip pat nebuvo matomai esantys visų akivaizdoje šioje formoje (kaip karaliai). Tačiau netiesa, kad Aš, tu ir šie karaliai nebuvome prieš pasirodydami šiose formose.
Čia paprastas teiginys „Aš, tu ir šie karaliai egzistavome anksčiau“ būtų pakankamas. Tačiau jis nėra pasakytas taip; vietoj to sakoma: „netiesa, kad mes nebuvome anksčiau“. To priežastis ta, kad sakant „netiesa, kad mes nebuvome“, tvirtai nustatoma tiesa, kad „mes tikrai buvome“. Potekstė ta, kad amžinasis Principas visada yra amžinas. Jis niekada nebuvo nebūstantis. Žodis „niekada“ (jātu) reiškia, kad praeityje, ateityje ar dabartyje, ir bet kurioje vietoje, aplinkybėse, būsenoje, įvykyje ar objekte, amžinasis Principas negali turėti net menkiausio nebuvimo.
Čia, vartodamas žodį „Aš“ (aham), Viešpats nurodo ypatingą dalyką. Vėliau, 4.5 eilutėje, Viešpats sako Ardžunai: „Daug mano ir tavo gimimų praėjo; Aš juos visus žinau, bet tu jų nežinai“. Taip atskleisdamas Savo dieviškumą, Viešpats išskiria Save nuo individualių sielų. Tačiau čia Viešpats skelbia Savo tapatumą su sielomis. Potekstė ta, kad ten (4.5) Viešpaties ketinimas yra atskleisti Savo didybę ir skirtingumą, o čia Viešpaties ketinimas yra pažinti amžinąjį Principą iš absoliučios tiesos perspektyvos.
„Ir niekada ateityje mes nebusime nebūstantys“ – Ateityje šios kūniškos būsenos nebeliks, ir vieną dieną šie kūnai taip pat nebeliks. Tačiau net ir toje būsenoje netiesa, kad mes nustosime būti – tai reiškia, mes tikrai būsime. Priežastis ta, kad amžinasis Principas niekada nebuvo nebūstantis ir niekada nebus.
Taigi, Viešpats kalbėjo apie praeitį ir ateitį, bet ne apie dabartį. Priežastis ta, kad iš kūniškos perspektyvos „mes visi esame tiesiogiai suvokiami dabartyje. Dėl to nėra abejonių. Todėl nėra reikalo sakyti: 'netiesa, kad mes neesame dabar'“. Jei žvelgtume iš absoliučios tiesos perspektyvos, mes visi esame dabartyje, ir šie kūnai kiekvieną akimirką kinta – taigi, atsiribojimo nuo kūnų patirtis turėtų būti mums suvokiama pačioje dabartyje. Reikšmė ta, kad kaip nėra mūsų egzistavimo nebuvimo praeityje ir ateityje, taip nėra mūsų egzistavimo nebuvimo ir dabartyje – tai turėtų būti suvokta.
Kaip kiekviena būtybė turi patirtį „aš esu“ prieš pabundant iš miego ir taip pat po pabudimo, taip ir miego būsenoje mes likome tokie patys, kokie esame. Tik išoriniai pažinimo priemonės buvo nebuvusios, ne mūsų paties egzistavimas. Panašiai, Aš, tu ir karalių kūnai – mes visi – nebuvo anksčiau ir nebus vėliau, ir net dabar kūnai kiekvieną akimirką juda link sunaikinimo; tačiau mūsų egzistavimas egzistavo anksčiau, išliks vėliau ir yra visiškai toks pat net ir dabar.
Mūsų egzistavimas yra laiką peržengiantis Principas; nes mes esame net to laiko, tai yra praeities, ateities ir dabarties, žinovai – visi trys laikai yra mūsų žinojimo ribose. Būtent tam, kad paaiškintų šį laiką peržengiantį Principą, Viešpats ištarė šią eilutę.
Ypatinga sakinių „netiesa, kad Aš, tu ir karaliai nebuvome anksčiau“ ir „netiesa, kad mes nebusime vėliau“ reikšmė yra ta, kad net kai šių kūnų nebuvo, mes visi buvome, ir net kai šių kūnų nebus, mes būsime – tai reiškia, visi šie kūnai yra mirtingi, o mes visi esame nemirtingi. Tai, kad šie kūnai nebuvo anksčiau ir nebus vėliau, nustato kūnų trumpalaikiškumą; o tai, kad mes visi buvome anksčiau ir būsime vėliau, nustato kiekvieno esminės prigimties amžinumą. Iš šių dviejų punktų nustatomas vienas principas: tai, kas egzistuoja pradžioje ir pabaigoje, egzistuoja ir viduryje; ir tai, kas neegzistuoja pradžioje ir pabaigoje, neegzistuoja ir viduryje.
Kaip gali būti, kad tai, kas neegzistuoja pradžioje ir pabaigoje, neegzistuoja ir viduryje, jeigu mes tai suvokiame? Atsakymas yra toks: suvokiamas objektas, kartu su protu, intelektu ir pojūčiais, kurių perspektyva (t.y. kurių pagalba) suvokimo patirtis įvyksta, kinta kiekvieną akimirką. Jie nėra pastovūs net akimirksnį. Net ir taip, kai kas nors save tapatina su suvokiamu objektu, jis tampa suvokėju (matytoju). Kai suvokimo priemonės (protas-intelektas-pojūčiai) ir suvokiama (protui-intelektui-pojūčiams priklausantys objektai) – visa tai – nėra pastovūs net akimirksnį, kaip gali būti įrodyta, kad suvokėjas yra pastovus? Reikšmė ta, kad pavadinimas „suvokėjas“ egzistuoja tik dėl ryšio tarp suvokiamo objekto ir suvokimo veiksmo. Jei nėra ryšio su suvokiamu ir suvokimo veiksmu, tada nėra ir suvokėjo pavadinimo; liks tik tas amžinasis Principas, kuris yra to viso pagrindas. Tą amžinąjį Principą galima pavadinti mūsų visų atsiradimo, išlaikymo ir irimo pagrindu bei visų reiškinių šviesintoju. Tačiau ir šie pavadinimai „pagrindas“ ir „šviesintojas“ taip pat egzistuoja tik santykyje su remiamu ir šviečiamu. Net kai remiamo ir šviečiamo nėra, Jo egzistavimas išlieka visiškai toks pat. Kaip gali būti sielvarto tam, kurio regėjimas nukreiptas į tą Tiesos-Principą? Tai yra neįmanoma. Būtent iš šios perspektyvos Aš, tu ir karaliai, savo esmine prigimtimi, nesame verti sielvarto.
★🔗
