2.37. Jei kautynėse būsi nužudytas, įgysi dangų; o jei kautynėse nugalėsi, valdysi žemės karalystę. Todėl, sūnau Kunti, apsispręsk kovoti ir atsistok.
Komentaras: „Jei žūsi, įgysi dangų; jei nugalėsi, mėgausiesi žeme“ – Šio skyriaus šeštame šlokoje Ardžuna buvo sakęs, kad mes net nežinome, ar juos nugalėsime mūšyje, ar jie mus nugalės. Remdamasis Ardžunos abejonėmis, Viešpats čia aiškiai pareiškia: jei Karnos ir kitų ranka būsi nužudytas mūšyje, tu pateksi į dangų; o jei nugalėsi mūšyje, valdysi šios žemės karalystę. Taigi, abejose rankose tu turi naudą. Esmė ta, kad įsitraukęs į mūšį, tu abejose pusėse turi tik laimėjimą, o neįsitraukęs – abejose pusėse patiri tik nuostolį. Todėl tu turi įsitraukti į mūšį.
„Todėl, sūnau Kunti, atsistok, apsispręskęs kovoti“ – Čia vartojant kreipinį „Kaunteja“ yra tam tikslas: kai aš vykau pas Kauravus su taikos pasiūlymu, tavo motina Kunti per manęs perdavė tau būtent šią žinią: tu privalai kovoti. Todėl tu neturėtum atsitraukti nuo mūšio, priešingai – turi apsispręsti kovoti ir atsistoti.
Ardžuna buvo apsisprendęs nekauti, o Viešpats jau šio skyriaus trečiajame šlokoje buvo davęs kovoti įsakymą. Tai Ardžunos sąmonėje sukėlė abejonę: ar teisinga kovoti, ar nekauti? Todėl čia Viešpats išsklaidę tą abejonę sakydamas: priimk tvirtą sprendimą kovoti, nebeturėk dėl to jokių abejonių.
Čia atrodo, kad Viešpaties ketinimas yra toks: žmogus jokiomis aplinkybėmis neturėtų apleisti savo pareigos, o veikiau turėtų ją atlikti su entuziazmu ir atidumu. Pareigos atlikime slypi žmogaus žmogiškumas.
★🔗
