2.44. Tiems, kurių protas buvo nuneštas tos žavios kalbos (aprašytos ankstesniuose šlokuose), t.y., kurie yra traukiami prie juslinių malonumų ir kurie yra stipriai prisirišę prie malonumų ir pasaulietinės gerovės, nėra ryžtingo intelekto, nukreipto į Aukščiausiąjį Savą.
Komentaras: „Kurių protas buvo nuneštas“ – Jų protas buvo pagautas tos kalbos, aprašytos ankstesniuose šlokuose, kalbos, kuri skelbia, kad danguje yra didžiulis malonumas, dieviški sodai, dangaus nimfos ir nektaras. Tokia kalba jų protai yra traukiami prie tų malonumų.
„Prisirišę prie malonumų ir pasaulietinės gerovės“ – Penki juslų objektai: garsas, lietimas, forma, skonis ir kvapas; kūno patogumas; bei prestižas ir šlovė, gaunami iš jų – malonumo gavimas per juos vadinamas „bhoga“ (malonumas). Materialių objektų, pinigų, namų ir kt. kaupimas dėl tokių malonumų vadinamas „aišvarja“ (gerovė, klestėjimas). Tie, kurie turi prisirišimą, meilę ir trauką prie šių malonumų ir gerovės, t.y., tie, kurie laiko juos labai svarbiais, yra vadinami „bhogaišvarjaprasaktānām“.
Tie, kurie lieka įsitraukę tik į malonumus ir gerovę, turi demonišką turtą. Priežastis ta, kad „asu“ reiškia gyvybinius kvėpavimus, ir tie, kurie siekia išlaikyti šiuos gyvybinius kvėpavimus, tie, atsidavę gyvybinės jėgos maitinimui, yra vadinami „asuromis“ (demonais). Jie, išlaikydami kūno pirmumą, trokšta mėgautis malonumais arba čia, arba danguje (žr. pastabą p. 80).
„Ryžtingas intelektas nėra nusistovėjęs samadhyje“ – Ryžtingas intelektas, kuris supranta tikrąjį žmogaus gimimo tikslą, dėl kurio buvo gautas žmogaus kūnas – kuris yra pasiekti tik Aukščiausiąjį Savą – toks intelektas tų žmonių nerandamas. Esmė ta, kad dėl įspaudų, kuriuos paliko jau patirti malonumai, tie, kuriuos galima patirti, tie, apie kuriuos girdėta, ir tie, apie kuriuos galima girdėti, lieka dėmė intelekte. Dėl šios dėmės nekyla tvirtas pasiryžimas visiškai atsiriboti nuo pasaulio ir vykti vien tik link Aukščiausiojo Savo. Taip pat ir tie, prisirišę prie iš išdidumo gimstančio malonumo – „Aš esu išmokęs, aš esu žinių turintis“ – gaunamo iš daugelio pasaulietinių mokslų, menų ir kt. kaupimo, taip pat neturi tvirto pasiryžimo pasiekti Aukščiausiąjį Savą.
Ypatingas aspektas:
Aukščiausiai užjaučiantis Viešpats maloningai suteikė šiam žmogaus kūnui unikalią atskyrimo galią, kuria galima pakilti virš malonumo ir skausmo, pasiekti savo išsivadavimą ir, tarnaudamas visiems, net ir Dievą palenkti savo valiai. Štai kur slypi žmogaus kūno išpildymas. Tačiau nepaisyti šios Dievo suteiktos atskyrimo galios ir prisirišti prie mirtingų malonumų ir kaupimo – tai gyvūniškas intelektas. Nes gyvūnai ir paukščiai taip pat yra įsitraukę į malonumus. Jei žmogus panašiai lieka įsitraukęs į malonumus, tai koks skirtumas lieka tarp gyvūnų/paukščių ir žmogaus?
Gyvūnai ir paukščiai gimsta malonumams; todėl pareigos klausimas jiems nekyla. Bet žmogaus gimimas yra gaunamas vien tik siekiant įvykdyti savo pareigą ir pasiekti savo išsivadavimą, o ne mėgautis malonumais. Todėl kokios palankios ar nepalankios aplinkybės nekiltų prieš žmogų, jos visos yra priemonės dvasinei praktikai, o ne medžiaga malonumams. Tie, kurie laiko jas medžiaga malonumams, neturi ryžtingo intelekto, nukreipto į Aukščiausiąjį Savą.
Iš tikrųjų, pasaulietiniai objektai netrukdo kelionei link Aukščiausiojo Savo. Veikiau tai svarba, suteikiama malonumams, kuri šiuo metu įsitvirtino širdyje, sukelia kliūtį. Patys malonumai neįpainioja tiek, kiek įpainioja jiems suteikiama svarba. Įpainiojime pirmenybę turi paties žmogaus polinkis ir ketinimas. Jei kas nors, išlaikydamas polinkį į malonumus ir kaupimą, trokšta pasiekti Aukščiausiąjį Savą, tai ne tik Aukščiausiojo Savo pasiekimas yra toli, bet net ir tvirtas to pasiekimo pasiryžimas negali kilti. Priežastis ta, kad ten, kur yra polinkis vykti link Aukščiausiojo Savo, ten taip pat egzistuoja ir polinkis į malonumus. Kol yra polinkis į malonumus ir kaupimą, į prestižą, pagarbą ir patogumą, niekas negali nusistatyti vienkrypčio pasiryžimo ir pasinerti į Aukščiausiąjį Savą, nes jų vidinė būtis buvo nunešta polinkio į malonumus; kokia energija jie turėjo, ji buvo panaudota malonumams ir kaupimui.
Jungtis: Kad tvirtai nusistatyti bet kurį punktą, pirmiausia pateikiami abu jo aspektai, o tada jis nusistato. Čia Viešpats nori nusistatyti begeidiškumo būseną (niškama bhava). Todėl, aprašęs veikiančius su geidžiu (sakama bhava) ankstesnėse trijose šlokuose, Jis dabar, sekančioje šlokoje, įkvepia būti begeidžiams.
★🔗
