2.49. Veiksmas, atliekamas su troškimo priežastimi, yra toli žemesnis už išminties jogą (lygiaširdiškumą). Todėl, o Dhanandžaja, priglusk prie išminties (lygiaširdiškumo); tikrai nelaimingi tie, kuriuos skatina veiksmų vaisiai.
Komentaras: „Veiksmas yra toli žemesnis už išminties jogą“ – Veiksmų atlikimas su troškimu rezultatų yra ypač žemas, palyginti su išminties joga, t.y. lygiaširdiškumu. Priežastis ta, kad patys veiksmai yra pavaldūs atsiradimui ir nykimui, o tų veiksmų vaisiai – susijungimui ir atsiskyrimui. Tačiau joga (lygiaširdiškumas) yra amžinas; jis niekada nepaliekamas. Jame nėra iškraipymų. Todėl veiksmas su troškimu yra ypač žemas, palyginti su lygiaširdiškumu. Lygiaširdiškumas yra geriausias tarp visų veiksmų. Be lygiaširdiškumo būtybės tik tęsia veiksmų atlikimą ir dėl tų veiksmų pasekmų tęsia gimimą ir mirtį, patirdamos kančią. Priežastis ta, kad be lygiaširdiškumo veiksmams trūksta galios išlaisvinti. Lygiaširdiškumas veiksme yra įgūdis. Jei veiksmuose nėra lygiaširdiškumo, tuomet kils egoizmas ir savininkiškas požiūris į kūną, o turėti egoizmą ir savininkišką požiūrį į kūną yra gyvuliškas protas. Bhagavatoje Šukadevadžis tarė karaliui Parikšitui: „O karaliau, atmesk šį gyvulišką protą, kad 'aš mirsiu'“. Sakinyje „toli“ esanti prasmė ta, kad kaip šviesa ir tamsa niekada negali būti lygios, taip ir išminties joga bei veiksmas su troškimu niekada negali būti lygūs. Tarp jų yra didelis skirtumas, kaip tarp dienos ir nakties. Priežastis ta, kad išminties joga veda prie Aukščiausiojo Savasties (Paramatman) pasiekimo, o veiksmas su troškimu veda prie gimimo ir mirties.
„Priglusk prie išminties“ – Priglusk prie išminties (lygiaširdiškumo). Nuolatos išbūti lygiaširdiškume – tai reiškia joje priglausti. Tik išbūdamas lygiaširdiškume patirsi savo nustatytąją būseną savo tikrojoje prigimtyje.
„Nelaimingi tie, kuriuos skatina vaisiai“ – Būti skatinamam veiksmų vaisių yra ypač nelaiminga. Priskirti save veiksmams, veiksmų vaisiams, veiksmų priemonėms ir įrankiams, kaip kad kūnas – tai reiškia tapti skatinamam veiksmų vaisių. Todėl keturiasdešimt septintojoje šlokoje Viešpats uždraudė tapti skatinamam veiksmų vaisių sakydamas: „Nebūk skatinamas veiksmų vaisių“.
Veiksmas ir veiksmo vaisiai yra atskiros kategorijos, o tas amžinas principas, kuris yra be abiejų, yra kita kategorija. Koks nelaimingumas galėtų būti didesnis už tai, kad amžinas principas tampa priklausomas nuo neamžino veiksmo vaisiaus?
Jungtis: Ankstesnėje šlokoje buvo kalbama apie prisiglaudimą prie tos išminties; dabar sekančios šlokos apibūdina to paties prisiglaudimo prie išminties vaisius.
★🔗
