**2.52** Kai tavo intelektas peržengs klaidaties purvą, tada tu pasieksi abejingumą ir girdėtiems, ir dar negirdėtiems malonumams.
**Komentaras:** „Kai tavo intelektas peržengs klaidaties purvą“ – Laikyti kūną esant „aš“ ir „mano“, o su kūnu susijusius dalykus, tokius kaip tėvai, broliai, žmona, vaikai, daiktai ir turtas, laikyti „mano“ – tai yra „klaidatis“ (moha). Taip yra todėl, kad šiuose kūnuose ir panašiuose dalykuose nėra iš esmės jokio „aš“ ar „mano“; tai tik pačio savavališkai priskiriama. Džiaugtis, gavus palankius objektus, daiktus, žmones, įvykius ir pan., ir sujaudinti, gavus nepalančius objektus, daiktus, žmones ir pan.; turėti nelygybę, šališkumą, pavydą ir kitas tokias ydas pasaulyje – šeimoje – visa tai yra „purvas“ (kalilam), t.y. pelkė. Kai intelektas įstringa šioje klaidaties pelkėje, žmogus susipainioja, ką daryti. Tada jam niekas nebesidaro aišku.
Nors pats sąmoningas, jis priskiria „aš“ ir „mano“ inertiems objektams, kaip kad kūnas, ir taip su jais užmezga ryšį. Tačiau iš tikrųjų, dalykai, su kuriais jis užmezga ryšius, negali su juo likti amžinai, nei jis gali su jais likti amžinai. Tačiau dėl klaidaties jo žvilgsnis nesisuka į šią tiesą; priešingai, jis nuolat formuoja naujus ir įvairius ryšius ir vis labiau įsipina į pasaulį. Lygiai kaip keliautojas, užuot pasiekęs savo tikslą, pakeliui įsirengia stovyklą ir leidžia laiką žaidimuose, pramogose, juokoje ir pokštuose, taip pat ir žmogus čia įsitraukia į greitai nykstančių objektų kaupimą ir malonumo iš jų gavimą, bei į prisirišimą (mamata) prie žmonių, šeimos ir pan., ir malonumo iš jų gavimą. Tai yra jo intelekto įstrigimas klaidaties purve.
Ar mes čia turime sėdėti tik trumpą akimirką, priskirdami „aš“ ir „mano“ kūnui ir turėdami prisirišimą šeimoje? Ar mes turime likti atskirti nuo savo tikrosios pažangos (gerovės), įstringę čia? Mes neturime įsipinti į tai, bet turime įgyvendinti savo gerovę – pats toks tvirtas pasiryžimas yra intelekto peržengimas per klaidaties purvą. Nes kai atsiranda toks tvirtas susimąstymas, intelektas nebestrins, laikydamasis pasaulinių ryšių; jis nebesikibs už pasaulio.
Yra du būdai peržengti klaidaties purvą: atskyrimas (viveka) ir tarnavimas (seva). Kai atskyrimas (aprašytas 2.11-30) aštrėja, jis sukelia nesidomėjimą nerealiais objektais. Jei protas ima siekti tarnauti kitiems, teikti laimę kitiems, tada atsiranda jėgos atsisakyti savo paties malonumo ir komforto. Kuo intensyvesnis noras suteikti laimę kitiems, tuo didesnis atsisakymas nuo savo paties malonumo troškimo. Lygiai kaip kai mokinys išugdo norą suteikti laimę mokytojui, sūnus – tėvams, ar tarnas – šeimininkui, tada jų troškimas savo paties malonumui ir komfortui automatiškai ir lengvai išnyksta. Taip pat, kai karmos jogas išugdo sentimentą tarnauti visam pasauliui, jo troškimas savo paties malonumui ir pasigėrėjimui automatiškai išnyksta.
Per atskyrimą ir kontempliaciją yra tam tikrų sunkumų išnaikinti savo troškimą malonumui. Priežastis ta, kad jei atskyrimas ir kontempliacija nėra nepaprastai tvirti, jie veikia tik tiek laiko, kiek malonumai nėra tiesiogiai prieš akis. Kai malonumai pasirodo prieš jį, aspirantas dažniausiai netenka pusiausvyros juos pamatęs. Tačiau tas, kuris turi tarnavimo sentimentą, net ir kai prieš jį atsiranda puikiausi malonumai, tą malonumą panaudoja kitų tarnybai. Todėl jo troškimas savo paties malonumui ir komfortui lengvai išnyksta. Todėl Viešpats yra nurodęs, kad karmos joga yra pranašesnė (5.2), lengvesnė (5.3) ir greičiau suteikianti tobulumą (5.6), palyginti su žinojimo joga (sankhya-joga).
„Tada tu pasieksi abejingumą ir girdėtiems, ir dar negirdėtiems malonumams“ – Visi malonumai, apie kuriuos žmogus yra girdėjęs, patyręs ir visiškai suvokęs, čia yra įtraukti į terminą „girdėti“ (śhrutasya). Visi malonumai, apie kuriuos galima išgirsti, tokie kaip tie dangaus karalystėse, Brahmalokoje ir pan., čia yra įtraukti į terminą „dar negirdėti“ (śhrotavyasya). Kai tavo intelektas peržengs klaidaties purvą, tada tu išugdysi abejingumą (vairāgya) šiems „girdėtiems“ pasaulietiškams ir „dar negirdėtiems“ kitapasaulio malonumams, šiems objektams. Prasmė ta, kad kai intelektas peržengia klaidaties purvą, intelekte atsibunda aštrus atskyrimas: pasaulis kinta kiekvieną akimirką, o aš lieku tas pats; todėl kaip aš galiu pasiekti ramybę iš šio pasaulio? Kaip gali būti pašalintas mano trūkumo jausmas? Tada automatiškai atsiranda abejingumas visiems objektams, tiek „girdėtiems“, tiek „dar negirdėtiems“.
Čia Viešpats turėjo sakyti „patirti“ (bhukta) vietoj „girdėti“ (śhruta) ir „dar nepatirti“ (bhoktavya) vietoj „dar negirdėti“ (śhrotavya). Tačiau potekstė, kodėl taip nesakoma, yra ta, kad trauka objektams, tiek suvoktiems, tiek nesuvoktiems, pasaulyje atsiranda vien tik išgirdus apie juos. Todėl čia pirminis yra girdėjimas. Net ten, kur žinojimo ir atsidavimo keliai aprašomi kaip išsivadavimo iš pasaulio ir jo objektų būdai, pirminiu nurodomas „girdėjimas“ (shravana). Prasmė ta, kad girdėjimas yra pirminis tiek prisirišimui prie pasaulio, tiek prisirišimui prie Aukščiausiojo Savęs (Paramatman).
Sakant „kai“ (yadā) ir „tada“ (tadā) čia yra potekstė, kad nėra jokios taisyklės, jog abejingumas šiems „girdėtiems“ ir „dar negirdėtiems“ objektams atsiras per tiek metų, mėnesių ar dienų. Priešingai, tą akimirką, kai intelektas peržengia klaidaties purvą, tą pačią akimirką atsiras abejingumas „girdėtiems“ ir „dar negirdėtiems“ objektams, malonumams. Čia nėra jokio delsimo.
★🔗
