2.57: Tas, kurio intelektas išlieka nepajudinamas, kuris, visur esantis be prisirišimo, nei džiaugiasi, nei nekenčia gavęs tai ar tai, malonų ar nemalonų.
Komentaras: Ankstesniame šlokoje Viešpats apibūdino išlaikantį pusiausvyrą vykdant savo pareigą. Dabar šiame šlokoje Jis paaiškina išlikimą lygiu ir nesutrikdytam palankiausiose ir nepalankiausiose aplinkybėse, kylančiose pagal savo karmą.
„Yaḥ sarvatrānabhisnehaḥ“ – Tas, kuris visur yra be prisirišimo (sneha), tai yra tas, kuris neturi jokio prisirišimo ar prikibimo prie nieko, kas laikoma savu – ar tai kūnas, pojūčiai, protas, intelektas, ar žmona, vaikai, namai, turtas ir pan.
Vienybės su objektais ir pan. jausmas, toks kaip „Aš egzistuoju, nes šie objektai egzistuoja, ir aš esu sunaikintas, jei jie yra sunaikinti; aš tapau didingu, kai atėjo turtas, ir buvau sunaikintas, kai turtas išėjo“ – toks prisirišimo (sneha) tipas, kuris tapatina savastį su objektais, vadinamas „abhisneha“ (stiprus prisirišimas). Tvirtam džnaniui (sthita-prajña) ir karmos jogui šis abhisneha prie bet kokio objekto ir pan. yra visiškai nesant. Nors išoriškai susijęs su objektais, žmonėmis ir daiktais, jis viduje išlieka visiškai atsietas.
„Tattatprāpya śubhāśubhaṁ nābhinandati na dveṣṭi“ – Kai dėl likimo (prārabdha) prieš tokį žmogų ateina malonios-nemalonios, patrauklios-nepatrauklios, geros-blogos, palankios-nepalankios aplinkybės, jis nedžiaugiasi dėl palankios aplinkybės ir nekenčia nepalankios.
Džiaugsmas, kylantis manyje gavus palankią aplinkybę, išreiškiantis laimę kalba ir šventantis išoriškai – tai yra džiaugsmas (abhinandana) dėl tos aplinkybės. Panašiai, liūdesys, nusiminimas ir mintys manyje dėl nepalankios aplinkybės – „Kaip ir kodėl tai atsitiko? Būtų geriau, jei to nebūtų. Tegul tai greitai baigiasi“ – tai yra neapykanta (dveṣa) toje aplinkybėje. Žmogus, visur esantis be prisirišimo, kuris yra atsietas, nedžiaugiasi palankumu ir nekenčia nelaimės. Reikšmė ta, kad palankios-nepalankios, geros-blogos galimybės nuolat ateina pas jį, tačiau viduje visada išlieka atsietumas.
„Tat, tat“ (tai ar tai) kartojimas reiškia, kad prieš visus tuos palankius ir nepalankius objektus, asmenis, įvykius, aplinkybes ir pan., kur yra sujaudinimo galimybė ir kur paprasti žmonės iš tiesų sujaudinami – gavus bet kurį iš tų palankių-nepalankių objektų ir pan., bet kur, bet kada ir bet kokiu būdu – jis nei patiria džiaugsmo, nei neapykantos.
„Tasya prajñā pratiṣṭhitā“ – Jo intelektas yra tvirtas, įsitvirtinęs, vieno skonio ir vienos formos. Atskiriamasis intelektas (vyavasāyātmikā buddhi), kurį jis turėjo praktikos stadijoje, dabar tapo nejudamas ir nesukrėčiamas Aukščiausioje Savastyje. Jo intelekte ši atskyra pilnai pabudo: „Tiesą sakant, aš neturiu jokio ryšio su gėriu ir blogiu pasaulyje. Kadangi šios geros ir blogos aplinkybės yra kintamos, tačiau mano esminė prigimtis yra nekintanti; todėl kaip nekintantis gali būti susijęs su kintančiu?“
Realiai, jei žvelgtume, pokytis neįvyksta nei esminėje prigimtyje, nei kūne, pojūčiuose, manyje ar intelekte. Kadangi savo esminė prigimtis niekada nepatiria net menkiausio pakitimo; o gamta (prakṛti) ir jos padariniai, kaip kūnas ir pan., natūraliai nuolat keičiasi. Taigi, kur įvyksta pokytis? Dėl tapatėjimo su kūnu pokytis įvyksta intelekte. Kai šis tapatėjimas nutrūksta, pokytis, įvykęs intelekte, nutrūksta, ir intelektas tampa tvirtu (pratiṣṭhitā).
Kita reikšmė yra tokia: Kad ir koks aštrus būtų kieno nors intelektas, ir kad ir kiek jis apmąstytų Dievą savo intelektu, jis negali įtraukti Dievo į savo intelekto ribas. Kadangi intelektas yra ribotas, o Dievas yra beribis-begalinis. Bet kai tas intelektas susilieja su tuo begaliniu Dievu, tada tame ribotame intelekte nelieka nieko, tik Dievas – tai yra intelektas, įsitvirtinęs Dieve.
Karmos jogis yra veiklus. Todėl penkiasdešimt šeštame šlokoje Viešpats kalbėjo apie būvimą laisvam nuo troškimo ir sujaudinimo dėl veiksmo sėkmės ar nesėkmės. O šiame šlokoje Jis kalba apie būvimą laisvam nuo džiaugsmo ir neapykantos, kai palankios-nepalankios aplinkybės automatiškai pasiekiamos pagal savo likimą.
**Ryšys:** Dabar, nuo kito šlokos, Viešpats pradeda atsakyti į trečiąjį klausimą: „Kaip sėdi tvirtas džnanis?“
★🔗
