Net jei manai, kad Įprasminė esybė yra nuolatos gimstanti ir nuolatos mirštanti, o didžiarankis, tau neturėtų būti leista taip liūdėti.

【Žodžių reikšmės】अथ (Atha) - Dabar, च (Cha) - ir, एनम् (Enam) - šis (Aš), नित्यजातम् (Nityajatam) - nuolat gimstantis, नित्यम् (Nityam) - nuolat, वा (Va) - arba, मन्यसे (Manyase) - manai, मृतम् (Mritam) - miręs, तथापि (Tathapi) - net tada, त्वम् (Tvam) - tu, महाबाहो (Mahabaho) - galingų rankų valdove, न (Na) - ne, एवम् (Evam) - taip, शोचितुम् (Shochitum) - liūdėti, अर्हसि (Arhasi) - turėtum. 【Komentaras】Viešpats Krišna čia, diskusijos vardan, priima populiarią prielaidą. Sutinkant, kad Aš gimsta vis iš naujo, kai atsiranda kūnas, ir miršta vis iš naujo, kai kūnas miršta, o galingų rankų valdove (Ardžuna, pasižymintis didžia drąsa ir jėga), tu neturėtum taip liūdėti, nes gimimas yra neišvengiamas tam, kas mirė, o mirtis yra neišvengiama tam, kas gimė. Tai yra negailestingas ir nepajudinamas Gamtos dėsnis.

**2.26** O galingaranki! Net jei tu laikai šią įkūnytą sielą amžinai gimstančia ar amžinai mirštančia, ir tada tu neturėtum liūdėti tokiu būdu. **Komentaras:** „Bet jei tu manai... tu neturėtum liūdėti“ – Čia Viešpats pateikia alternatyvų požiūrį, vartodamas žodžius „bet jei“ ir „tu manai“. Jis sako, kad nors nusistovėjusi principo ir tikrosios tikrovės esmė yra ta, jog įkūnyta siela niekada nėra gimstanti ar mirštanti (Gita 2.20), vis dėlto, net jei tu priimi požiūrį, visiškai priešingą šiam principui – kad siela amžinai gimsta ir amžinai miršta – ir tada tu neturėtum liūdėti. Priežastis ta, kad tas, kas gimsta, būtinai mirs, o tas, kas miršta, būtinai gims – šio dėsnio negalima apeiti. Jei sėkla pasėta į žemę, ji sutinėja ir daiga, o pati daiga palaipsniui auga ir tampa medžiu. Jei stebima subtiliu įžvalgumu, ar ta sėkla išliko vienoje formoje net vieną akimirką? Žemėje ji pirmiausia atmetė savo kietą formą ir tapo minkšta; tada, palikusi minkštą formą, tapo daiga; vėliau, atsisakiusi daigos formos, tapo medžiu; ir galiausiai, pasibaigus jos gyvenimo trukmei, išdžiūvo. Taigi sėkla nei sekundėn neišliko vienoje formoje; veikiau, ji kiekvieną akimirką keitėsi. Jei sėkla būtų išlikusi vienoje formoje net akimirką, kaip galėjo įvykti procesas iki pat medžio nudžiūvimo? Ji atmetė savo ankstesnę formą – tai buvo jos mirtis, ir įgavo kitą formą – tai buvo jos gimimas. Taigi ji kiekvieną akimirką gimdavo ir mirė. Šis kūnas yra lygiai toks pat kaip ta sėkla. Labai subtilia forma, vyriška sėklinė ląstelė susiliejo su kiaušialąste. Ji augo ir augo, tapo kūdikio forma, o tada gimė. Po gimimo ji augo, paskui nyko, ir galiausiai mirė. Taigi kūnas nei akimirkos neišliko vienoje formoje, bet nuolat kito – tai yra, jis kiekvieną akimirką gimė ir mirė. Viešpats sako, kad net jei tu laikai sielą kūne, kaip ir patį kūną, amžinai gimstančia ir mirštančia, ir tada tai negali būti liūdesio priežastis.