Sulaikęs visus savo pojūčius, teatsisėda tvirtai, manyje susitelkęs. To, kurio pojūčiai yra valdomi, išmintis yra tvirta.

【Žodžių reikšmės】 ・तानि (Tani): jie visi ・सर्वाणि (Sarvani): visi ・संयम्य (Samyamya): suvaldžius ・युक्तः (Yuktah): susivienijęs/susikaupęs ・आसीत (Asita): turėtų sėdėti ・मत्परः (Matparah): pasinėręs į Mane ・वशे (Vashe): kontroliuojami ・हि (Hi): iš tikrųjų ・यस्य (Yasya): kurio ・इन्द्रियाणि (Indriyani): pojūčiai ・तस्य (Tasya): jo ・प्रज्ञा (Prajna): išmintis ・प्रतिष्ठिता (Pratishthita): yra nusistovėjusi 【Komentaras】 Jis turėtų suvaldyti pojūčius ir sėdėti susikaupęs į Mane kaip į Aukščiausiąjį, ramiu protu. Jogo, kuris taip sėdėdamas suvaldė visus savo pojūčius, išmintis neabejotinai yra stabili. Jis yra įsitvirtinęs Aš. Šri Šankaracharya paaiškina «Asita Matparah» kaip: «Jis turėtų sėdėti kontempliuodamas, kad aš nesu niekas kitas, kaip tik Jis».

2.61. Karmajogos praktikuotojas, suvaldęs visus tuos pojūčius ir būdamas man atsidavęs, turi tvirtai sėdėti; nes to, kurio pojūčiai yra suvaldyti, intelektas tarsi įsišaknijęs. Komentaras: „Sulaikęs visus tuos, sutvardytasis turi tvirtai sėdėti, man atsidavęs“ – suvaldyk visus tuos pojūčius, kurie prievarta pagrobia protą, tai yra, būdamas budrus, niekada neleisdamas jiems sujudinti link juslių objektų, o pats tampant vien tik man atsidavusiu. Tai reiškia, jog praktikuotojui suvaldžius pojūčius, jame gali likti savo jėgos puikybė, galvojant: „Aš suvaldžiau pojūčius.“ Ši puikybė neleidžia praktikuotojui progresuoti ir nukreipia jį nuo Dievo. Todėl praktikuotojas niekada neturėtų didžiuotis savo jėga sulaikydamas pojūčius; jis neturėtų laikyti savo pastangų priežastimi, bet tik Dievo malonę – kad koks sėkmingumas man pasisekė suvaldyti pojūčius, tai vien tik Dievo malonės dėka. Tokiu būdu, būdamas atsidavęs tik Dievui, jo praktika tampa sėkminga. Čia sakant „man atsidavęs“ reiškia, kad žmogiško kūno įgijimas, susidomėjimas dvasine praktika, įsitraukimas į praktiką ir praktikos sėkmė – visa tai priklauso vien tik nuo Dievo malonės. Tačiau dėl puikybės žmogaus dėmesys tam silpsta. Tarp karmajogių akcentas lieka veiklos atlikime, ir jame jis toliau laiko tai savo pačio pastanga. Todėl iš ypatingos malonės Dievas net karmajogos praktikuotojui nurodo būtinybę Jam atsidavus. Būti atsidavusiam Dievui reiškia – turėti įsitikinimą, kad svarbu tik Dievas, kad tik Dievas yra mano, ir aš esu Dievo; pasaulis nėra mano, ir aš neesu pasaulio. Priežastis ta, kad tik Dievas lieka su manimi visu metu; pasaulis visai su manimi nelieka. Taigi praktikuotojo „aš“ jausmas turėtų būti pritvirtintas tik prie Dievo. Kadangi tai yra karmajogos skyrius, čia Dievas turėjo nurodyti priemones pagal karmajogą. Tačiau iš Gitos studijavimo matyti, kad dvasinės praktikos sėkmėje vien tik atsidavimas Dievui yra priežastis. Todėl Gitoje giedama didelė šlovė atsidavimui Dievui; pavyzdžiui – „Tarp visų jogų, tas, kuris, su tikėjimu ir meile, yra man atsidavęs ir man tarnauja, yra laikomas Mano aukščiausiu“ (6.47) ir pan. „To, kurio pojūčiai yra suvaldyti, jo išmintis tarsi įsišaknijusi“ – Anksčiau, penkiasdešimt devintoje šlokoje, Dievas sakė, kad net ir nutraukus pojūčių ryšį su jų objektais, tvirta išmintis nepasiekiama; o šioje šlokoje Jis sako, kad to, kurio pojūčiai yra suvaldyti, išmintis yra tvirta. Reikšmė ta, kad ten (2.59), net ir nutraukus pojūčių ryšį su objektais, polinkis į skonį lieka viduje; todėl pojūčiai nėra suvaldyti. Bet čia, tvirtos išminties žmogaus pojūčiai yra suvaldyti ir jo polinkis į skonį nutrūko. Taigi, nėra taisyklė, kad nutraukus pojūčių ryšį su objektais, būtinai tapsi tvirtas išmintyje; nes polinkis į skonį vis dar gali likti. Tačiau yra taisyklė, kad tapus tvirtam išmintyje, pojūčiai būtinai bus suvaldyti. Jungtis – Būnant atsidavusiam Dievui, pojūčiai būtinai bus suvaldyti ir polinkis į skonį nutrūks; bet kas nutinka neatsidavus Dievui, paaiškinama kitose dviejose šlokose.