Tai, kas yra naktis visoms būtybėms, toje savimi valdantis žmogus budi; kur visos būtybės budi, ten yra naktis matančiam muniui.

2.69. Tai, kas yra naktis visiems būtybėms, tame savimi valdantis žmogus yra budrus; tai, kuo visos būtybės yra budrios, yra naktis matančiajam Muniai. Komentaras: „Tai, kas yra naktis visiems būtybėms“ – Tie, kurių pojūčiai ir protas nėra valdomi, kurie yra prisirišę prie malonumų, yra visiškai miegantys Aukščiausiosios Tiesos atžvilgiu. Kas yra Dievas? Kas yra Savęs pažinimas? Kodėl mes kenčiame? Kodėl yra kančia ir deginimas? Ką mes darome? Koks bus to rezultatas? – Visiškai nežiūrėti į tai yra jų naktis, jų visiška tamsta. Čia sakant „visiems būtybėms“ turima omenyje, kad kaip gyvūnai ir paukščiai ir t.t. visą dieną yra įsitraukę į valgymą ir gėrimą, taip pat ir tie žmonės, kurie dieną ir naktį lieka įsitraukę į valgymą ir gėrimą, į malonumus ir patogumus, į grožį ir kaupimą, į vien tik turto įgijimą – tokie žmonės taip pat priskiriami prie gyvūnų ir paukščių ir t.t. Priežastis ta, kad būnant atšaliems Aukščiausiosios Tiesos atžvilgiu, nėra jokio skirtumo tarp gyvūnų, paukščių ir t.t. ir žmonių. Abu yra mieguistys Aukščiausiosios Tiesos atžvilgiu. Tačiau jei yra koks nors skirtumas, tai tik tiek: gyvūnuose ir paukščiuose ir t.t. atskyrimo gebėjimas nėra pabudęs, todėl jie lieka įsitraukę tik į valgymą ir gėrimą ir t.t.; o žmonėse, Dievo malone, tas atskyrimo gebėjimas yra pabudęs, kuriuo jie gali pasiekti savo pačių gerovę, gali tarnauti visoms būtybėms ir gali pasiekti Dievą. Bet piktnaudžiaudami tuo atskyrimo gebėjimu, žmonės įsitraukia į daiktų kaupimą ir jų mėgavimąsi, dėl ko jie tampa dar liūdnesni pasauliui nei gyvūnai. Nes gyvūnai, vargšai, valgo tik tiek, kiek pripildo savo skrandį, jie nėra kaupei; bet žmogus, kokius daiktus ir t.t. jis kur bebūtų gautų, ar jie jam naudingi, ar ne, jis tikrai juos sukaups ir sukurs kliūtis kitiems juos naudoti. „Tame savimi valdantis žmogus yra budrus“ – Tam, kas yra naktis žmonėms, t.y. atšalumui Dievo, savo pačios gerovės atžvilgiu, tame savimi valdantis žmogus yra budrus. Tas, kuris suvaldė savo pojūčius ir protą, kuris nėra prisirišęs prie malonumų ir kaupimo, kurio vienintelis tikslas yra Dievas, jis yra savimi valdantis žmogus. Pažinti Aukščiausiąją Tiesą, savo tikrąją prigimtį ir pasaulį jo tikroje formoje – vien tai yra jo budrumas naktyje. „Tai, kuo visos būtybės yra budrios“ – Tie, kurie yra labai atidūs malonumų ir kaupimo atžvilgiu, kurie atsižvelgia į kiekvieną grašį, kurie yra budrūs dėl kiekvieno colio žemės; kokie pinigai atitenka jų žinioje, teisingai ar neteisingai, jie dėl to labai džiaugiasi, galvodami: „Mes bent jau paėmėme tiek kapitalo, mes bent jau gavome tiek pelno“ – tokiu būdu jie lieka įsitraukę tik į šių pasaulinių, akimirksninių malonumų rinkimą ir į pagarbos, garbės, prestižo, didybės ir t.t. įgijimą, jie yra labai atidūs dėl to – vien tai yra jų budrumas. „Yra naktis matančiajam Muniai“ – Kurie pasauliniai daiktai, kurių mėgavimuisi ir kaupimu žmonės laiko save labai išmanančiais, gudriais ir tuo vienu tenkinasi, visa tai yra tarsi naktis kontempliatyvaus, savimi valdančio žmogaus, kuris pažįsta pasaulį ir Aukščiausiąją Tiesą, požiūriu; tai yra visiška tamsta. Pavyzdžiui, vaikai žaidžia ir kovoja tarpusavyje dėl akmenukų, akmenų, raudonų ir geltonų stiklo gabalėlių. Jei jie juos gauna, jie džiaugiasi, galvodami: „Aš gavau didelę naudą“, o jei negauna, jie tampa liūdni, galvodami: „Aš patyriau didelę nuostolį“. Bet išmintingas žmogus, kurio sąmonėje akmenukai ir akmenys ir t.t. neturi jokios svarbos, supranta: „Kokia nauda gauti šiuos akmenukus ir akmenis, ir koks nuostolis jų negavus? Net jei šie vaikai gaus akmenukus ir akmenis, kaip ilgai jie pasiliks su jais?“ Panašiai ir žmonės, įsitraukę į malonumus ir kaupimą, įsitraukia į rietenas, nesutarimus, melus, apgaules, nesąžiningumą ir t.t. dėl malonumų, ir juos įgiję, jie džiaugiasi, džiūgauja, galvodami: „Mes gavome didelę naudą“. Bet kontempliatyvus, savimi valdantis žmogus, kuris pažįsta pasaulį ir Aukščiausiąją Tiesą, aiškiai mato: „Malonumai buvo gauti, pagarba ir garbė buvo gauta, patogumas ir lengvumas buvo pasiekti, mes valgėme ir gėrėme, mes puikiai papuošėme save – tai ką pasiekta? Ką žmonės iš to gavo? Kas iš to eis su jais? Kaip ilgai jie išlaikys šiuos malonumus su savimi? Kiek dienų truks polinkis, kylantis iš šių malonumų?“ Taigi, jo požiūriu, būtybių budrumas yra tarsi naktis. Tas kontempliatyvus, savimi valdantis žmogus tikrai pažįsta Dievą, savo tikrąją prigimtį ir pasaulio baigtį; jis taip pat labai gerai pažįsta daiktus – kuris daiktas gali būti panaudotas kieno naudai, kiek naudos kiti gaus iš to. Jis tinkamai, atitinkamai naudoja daiktus jų atitinkamose vietose. Jis juos naudoja kitų tarnystei. Kaip tada, kai yra akių trūkumas ir mes žiūrime į dangų, tada jame atsiranda voratinklių panašūs daiktai, ir net užmerkę akis, tie voratinklių panašūs daiktai atrodo kaip povų plunksnos; bet nepaisant jų atsiradimo, mūsų intelekte lieka tvirtas įsitikinimas, kad danguje nėra voratinklių. Panašiai, net jei pasaulis atsiranda per pojūčius ir vidinį instrumentą, kontempliatyvaus, savimi valdančio žmogaus intelekte lieka tvirtas įsitikinimas, kad iš tikrųjų pasaulis neegzistuoja, jis yra tik reginys. Ryšys: Pasaulis kontempliatyvaus, savimi valdančio žmogaus požiūriu atrodo kaip naktis. Dėl to kyla šis klausimas: Ar jis visai nepriartėja prie pasaulinių daiktų? Jei ne, tai kaip palaikoma jo gyvybė? O jei priartėja, tai kokia yra jo būsena? Norint apgalvoti šiuos dalykus, yra pasakyta kita eilutė.