**2.71.** Tas, kuris, palikęs visus troškimus, klajoja be geismo, be „mano“ jausmo ir be egoizmo – jis pasiekia ramybę.
**Komentaras:** „vihāya kāmān yaḥ sarvān pumānś carati niḥspṛhaḥ“ – Troškimas dar nepasiekto objekto vadinamas „kāmanā“ (geiduliu). Tvirtos išminties šventasis visiškai atsisako visų geidulių. Net ir atsisakius geidulių, lieka vien būtinybė, kuri atsiranda kūnui išlaikyti – tokia kaip poreikis vietai, laikui, objektui, asmeniui, daiktui ir pan., t.y. gyvybę palaikančių objektų poreikis, nesvarbu, ar jie jau pasiekti, ar nepasiekti – tai vadinama „spṛhā“ (ilgesiu). Tvirtos išminties šventasis atsisako ir šio „spṛhā“. Priežastis ta, kad tikslas, dėl kurio buvo gautas kūnas ir dėl kurio buvo poreikis – ta Tiesa yra pasiekta; tas poreikis patenkintas. Dabar, ar kūnas lieka, ar ne, ar vyksta kūno išlaikymas, ar ne – jis lieka abejingas tam. Tai yra jo būsena be ilgesio (niḥspṛha).
Būti be ilgesio nereiškia, kad jis visai nevartoja išlaikymo priemonių. Jis vartoja išlaikymo priemones, jis taip pat atkreipia dėmesį į tai, kas sveika ir nesveika – t.y., kaip jis elgėsi su kūnu ir pan. ankstesniame dvasinės praktikos etape, taip pat elgiasi ir dabar; tačiau jo viduje nėra rūpesčio, kad kūnas turėtų likti sveikas ar kad gyvybę palaikantys objektai turėtų nuolat ateiti.
Šio skyriaus penkiasdešimt penktojoje eilutėje geidulių atsisakymas buvo išreikštas žodžiais „prajahāti yadā kāmān sarvān‘; tą patį dalyką čia nurodoma žodžiais „vihāya kāmān yaḥ sarvān“. Tai reiškia, kad Karmos Jogoje, neatsisakius visų geidulių, negalima tapti tvirtos išminties šventuoju; nes būtent dėl geidulių užmezgamas ryšys su pasauliu. Visiškai atsisakius geidulių, ryšys su pasauliu negali išlikti.
„nirmamaḥ“ – Tvirtos išminties šventasis visiškai atsisako „mamatā“ („mano“ jausmo). Objektai, kuriuos žmogus laiko savaisiais, iš tikrųjų nėra jo; jie yra gauti iš pasaulio. Gautą objektą laikyti savu yra klaida. Pašalinus šią klaidą, tvirtos išminties šventasis tampa laisvas nuo „mano“ jausmo objektų, asmenų, daiktų, kūno, pojūčių ir pan. atžvilgiu.
„nirahaṅkāraḥ“ – Tapatintis su kūnu, galvojant „aš esu šis kūnas“, yra egoizmas (ahaṅkāra). Šio egoizmo nėra tvirtos išminties šventajame. Kūnas, pojūčiai, protas, intelektas ir pan. yra suvokiami tam tikroje šviesoje, ir „aš-esmybės“ jausmas („aš“ pojūtis) taip pat patiriamas tam tikroje šviesoje. Todėl, iš tos Šviesos požiūrio, kūnas, pojūčiai, protas, intelektas ir ego-jausmas („aš“ pojūtis) – visa tai yra suvokiami objektai. Suvokiantysis yra atskiras nuo suvokiamojo – tai yra taisyklė. Tai supratus, tvirtos išminties šventasis tampa be ego.
„sa śāntim adhigacchati“ – Tvirtos išminties šventasis pasiekia ramybę. Tai nėra taip, kad ramybė ateina ir yra pasiekiama tapus neturinčiu geismo, ilgesio, „mano“ jausmo ir ego-jausmo; ramybė yra savaime aiški kiekviename žmoguje. Tik dėl troškimo gauti laimę iš atsirandančių ir nykstančių objektų ir dėl palaikymo su jais „mano“ santykio atsiranda nerimas. Kai geismas pasaulio, ilgesys, „mano“ jausmas ir ego-jausmas yra visiškai palikti, tada savaime aiški ramybė yra patiriama.
Šioje eilutėje tarp šių keturių – geismo, ilgesio, „mano“ jausmo ir ego-jausmo – ego-jausmas yra pagrindinis. Priežastis ta, kad vieno ego-jausmo paneigimu paneigiami visi – t.y., jei pats „aš“ pojūtis nelieka, tai kaip gali išlikti „mano“ pojūtis, ir kas norės, ir kam?
Kai vien tik sakant „nirahaṅkāraḥ“ (be egoizmo) įtraukiamas geismo ir kt. atsisakymas, tai kodėl tada aprašomas geismo ir kt. atsisakymas? Atsakymas toks, kad tarp šių keturių – geismo, ilgesio, „mano“ jausmo ir ego-jausmo – geismas yra grubiausias. Ilgesys yra subtilesnis už geismą, „mano“ jausmas yra subtilesnis už ilgesį, o ego-jausmas yra subtilesnis už „mano“ jausmą. Todėl atsisakant ryšio su pasauliu, jei pirmiausia atsisakoma geismo, tai atsisakyti kitų trijų tampa lengviau.
Niekas nepasiekiama geidžiant. Objektas bus pasiektas tik tada, jei jis yra lemiamas. Todėl geismą reikia palikti. Net ir atsisakius geismo, ilgesys lieka. Ilgesio (kūno išlaikymo būtinybės) išsipildymas taip pat nėra mūsų rankose – t.y., mes net nepriklausomi net ir ilgesio išsipildyme. Kas turi atsitikti, tas atsitiks; tada kokia nauda laikytis ilgesio? Todėl atsisakius vilties dėl maisto, vandens, drabužių ir pan. kūnui, ilgesys yra paliekamas.
**Būdas būti laisvam nuo ego-jausmo ir „mano“ jausmo:**
**Iš Karmos Jogos požiūrio** – „Niekas nėra mano“; nes aš neturiu jokios nepriklausomos valdžios jokiam objektui, asmeniui, aplinkybei, įvykiui, būsenai ir pan. Kai niekas nėra mano, tada „man nieko nereikia“; nes jei kūnas yra mano, tai man reikia maisto, vandens, drabužių ir pan., bet kai kūnas visai nėra mano, tai man nieko nereikia iš nieko. Kai niekas nėra mano ir man nieko nereikia, tai kas lieka iš „aš“? Nes „aš“ atsiranda tik prisirišus prie kokio nors objekto, kūno, situacijos ir pan. Vadinamasis kūnas ir pan., kuris vadinamas „mano“, turi tik visiškai neatskiriamą ryšį su pasauliu. Todėl, ką reikia daryti su vadinamuoju kūnu ir pan., kuris vadinamas savuoju, turi būti daroma vien tik dėl pasaulio gerovės; nes man nieko nereikia. Tokiam jausmui atsiradus, „aš“ šališkumas automatiškai išnyksta, ir Karmos Jogis tampa laisvas nuo ego-jausmo ir „mano“ jausmo.
**Iš Sānkhjos Jogos požiūrio** – Lieka savo esatinės prigimties kaip „aš esu“ savaime aiškaus būvimo (būsenos) žinojimas visuose būtybėse. Čia „aš“ yra Gamtos dalis, o „esu“ yra būtis. Šis „esu“ iš tikrųjų yra susijęs su „aš“. Jei „aš“ nelieka, tai „esu“ neliks; liks „yra“. „Aš esu“, „tu esi“, „tai yra“ ir „tai yra“ – šie keturi yra susiję su asmeniu ir erdve-laiku. Jei šie keturi, t.y. asmuo ir erdvė-laikas, nėra prisiimami, tai liks tik „yra“; buvimas bus tik „yra“. Būdamas „yra“, Sānkhjos Jogis tampa laisvas nuo ego-jausmo ir „mano“ jausmo.
**Iš Bhaktijos Jogos požiūrio** – Viskas, kas vadinama „aš“ ir „mano“, priklauso vien tik Viešpačiui. Nes aš neturiu nei menkiausios valdžios objektui, vadinamam mano; bet Viešpats turi visišką valdžią jam. Kad ir kaip Jis laiko objektą, kaip Jis nori jį laikyti, taip ir yra. Todėl visa tai yra vien tik Viešpaties. Tai turi būti panaudota vien tik Viešpaties tarnystei. Kūnas, pojūčiai, protas ir intelektas, kuriuos aš turiu – ir jie yra Jo, ir aš esu Jo. Tokiam jausmui atsiradus, Bhaktijos Jogis tampa laisvas nuo ego-jausmo ir „mano“ jausmo.
**Ryšys:** Aprašius, kokia yra jo būsena būnant laisvam nuo geismo, ilgesio, „mano“ jausmo ir ego-jausmo, tema yra užbaigiama kitoje eilutėje.
★🔗
