Net jei ir įgytųčiau klestinčią ir bevaržę karalystę žemėje arba valdžią prieš dievus, nematau, kad tai pašalintų šią sielvartą, kuris degina mano juslius.

2.8. „Net jeigu įgytų neprilygstamą ir klestinčią karalystę žemėje, ar net valdžią virš dievų danguje, nematau, kad tai pašalintų šią sielvartą, kuri išdžiovina mano juslus.“ Komentaras: [Arjuna galvoja, kad Viešpats gali manyti, jog jei Arjuna kovos, jis bus nugalėtojas, o pergalėje įgys karalystę, kuri pašalintų jo nerimą ir sielvartą bei suteiktų jam pasitenkinimą. Tačiau dėl sielvarto mano būklė yra tokia, kad net jeigu pergalė būtų pasiekta, nematau, kad mano sielvartas būtų pašalintas.] „Net jeigu įgytų neprilygstamą ir klestinčią karalystę žemėje“ – Net jeigu įgytų karalystę, turtingą turtu ir grūdais, ir be erškėčių, t. y. karalystę, kurioje pavaldiniai yra labai laimingi, turtingi turtu ir grūdais, nieko netrūksta, ir kur nėra priešų – net jeigu tokia karalystė būtų įgyta, vis dėlto mano sielvartas negali būti pašalintas. „Ar net valdžią virš dievų“ – Ką jau kalbėti apie menką žemiškos karalystės malonumus, net jeigu įgyčiau Indros dieviškąją karalystę su jos dangaus malonumais, vis dėlto mano sielvartas, kančia ir nerimas negali būti pašalinti. Pirmajame skyriuje Arjuna buvo pareiškęs, kad jis nesigei nei pergalės, nei karalystės, nei net laimės; nes ką duos ta karalystė? Ką duos tie malonumai? Ir ką duos gyvenimas? Tie, dėl kurių mes geidžiame karalystės, malonumų ir laimės, yra tie patys, kurie stovi prieš mus, kad būtų nužudyti (1.32-33). Čia Arjuna sako, kad net jeigu jis įgytų žemėje karalystę, turtingą turtu ir grūdais bei be erškėčių, ir net valdžią virš dievų, vis dėlto jo sielvartas negali būti pašalintas, jis negali tapti laimingas jais. Ten (1.32-33) Arjunos atsitraukimas nuo mūšio buvo sąlygotas šeimyninio prieraišumo jausmo vyravimu. Tačiau čia vykstantis atsitraukimas vyksta dėl savo pačio dvasinės gerovės jausmo kilimo. Todėl yra didelis skirtumas tarp to atsitraukimo ir šio atsitraukimo. „Nematau, kad tai pašalintų šią sielvartą, kuri išdžiovina mano juslus“ – Kai vien tik mano giminaičių mirties išvada sukelia man tokią sielvartą, tai kiek didesnę sielvartą jausiu iš tikrųjų juos praradęs! Jeigu mano sielvartas būtų tik dėl karalystės, tada jis būtų pašalintas įgijus karalystę; bet kaip gali sielvartas, kilęs iš mano giminės sunaikinimo išvados, būti pašalintas įgijus karalystę? Jis ne tik nebus pašalintas, bet greičiau padidės; nes jeigu visi bus nužudyti kare, kas naudosis įgyta karalyste? Kam ji bus naudinga? Todėl net įgijus žemišką karalystę ir valdžią danguje, sielvartas, kuris išdžiovina mano juslus, negali būti pašalintas. **Jungtis** – Pasakęs: „Nematau, kad mano sielvartas būtų pašalintas net įgijus pasaulietinius daiktus,“ Sanjaya tolesniame šlokoje aprašo, ką Arjuna veikė toliau.