Tie, kuriuos klaidina gamtos kokybės, prisiriša prie tų kokybių veiksmų. Tobulos žinios žmogus neturėtų sujaudinti neišsamias žinias turinčio kvailio.

**3.29:** Tie nežinantys žmonės, kuriuos visiškai apgauna materialiosios prigimties gimę gūnos, lieka prisegę prie gūnų ir veiksmų. Išmintingas žmogus, kuris žino visumą, neturėtų sužlugdyti tų nežinančiųjų, kurie turi buką intelektą ir neišmano visiškai. **Komentaras:** „prakṛter guṇasaṃmūḍhāḥ sajjante guṇakarmasu“ – Trys materialiosios prigimties gimę gūnos – satva, radžas ir tamas – sieja žmogų. Satva gūna sieja per prisegimą prie laimės ir žinojimo, radžas gūna – per prisegimą prie veiksmo, o tamas gūna – per apsileidimą, tingumą ir miegą (Gita 14.6-8). Minėti žodžiai apibūdina tuos nežinančiuosius, kuriuos itin apgauna, t.y., sieja prigimties gimę gūnos; tačiau kurie turi tikėjimą ir pasitikėjimą šventraščiais, šventraščiuose nurodytais šventaisiais veiksmais ir tų veiksmų vaisiais. Šio skyriaus dvidešimt penktoje ir dvidešimt šeštoje eilutėse tokie nežinantieji buvo apibūdinti pavadinimais „saktāḥ avidvāṃsaḥ“ (prisegę, neišmanantieji) ir „karmasaṅginām ajñānām“ (neišmanantieji, kurie yra prisegę prie veiksmo). Dėl troškimo pasaulietiniais ir anapusiniais malonumais šie žmonės lieka prisegę prie objektų ir veiksmų. Dėl šios priežasties jie negali suvokti reikalo dėl išaukštėjimo virš jų. Todėl Viešpats juos pavadino nežinančiaisiais. „tān akṛtsnavido mandān“ – Nežinantieji žmonės iš tiesų atlieka šventus veiksmus, tačiau daro tai siekdami pasiekti nykstančius objektus, kurie nėra amžini ir pastovūs. Jie turi „mano“ jausmą pasiektiems objektams, tokiems kaip turtas, ir trokšta dar nepasiektų objektų. Taigi, būdami surišti šiuo „mano“ jausmu ir troškimu, jie negali visiškai pažinti gūnų (objektų) ir veiksmų esmės. Nežinantieji žmonės teisingai žino šventraščiuose nurodytus veiksmus ir jų procedūras, tačiau kadangi jie tinkamai nepažįsta gūnų ir veiksmų esmės, jie vadinami „akṛtsnavidaḥ“ (tie, kurie neišmano visiškai); ir kadangi jie domisi pasaulietiniais malonumais ir kaupimu, jie vadinami „mandān“ (bukais, letais). „kṛtsnavin na vicālayet“ – Išmintingas žmogus, kuris visiškai žino gūnų ir veiksmų skirtumą ir yra laisvas nuo troškimo bei „mano“ jausmo, neturėtų sužlugdyti anksčiau aprašytų nežinančiųjų (užsiimančių šventaisiais veiksmais su troškimo motyvuotu sentimentu) nuo jų šventųjų veiksmų, kad tie bukieji žmonės nenukristų nuo savo dabartinės būsenos. Šio skyriaus dvidešimt penktoje ir dvidešimt šeštoje eilutėse tokie išmintingi žmonės buvo apibūdinti pavadinimais „asaktaḥ vidvān“ (neprisegęs išmanantis) ir „yuktaḥ vidvān“ (sujungtas išmanantis). Dvidešimt penktoje eilutėje Viešpats nurodė apšviestam didžiajam žmogui, vartodamas žodį „kuryāt“, pats atlikti veiksmus; o dvidešimt šeštoje eilutėje, vartodamas žodį „joṣayet“, taip pat priversti nežinančiuosius atlikti tokius veiksmus. Tačiau čia, vartodamas žodžius „na vicālayet“, Viešpats tokių nurodymų nedavė; greičiau, Jis atrodė šį reikalavimą palengvino, sakydamas, kad išmintingas žmogus turėtų bent jau nesužlugdyti nežinančiųjų savo užuominomis, žodžiais ir veiksmais. Priežastis ta, kad Viešpats ir šventraščiai neprimeta savo valdžios gyvenime išsivadavusiam didžiajam žmogui. Veiksmai pasaulio gerovei vyksta natūraliai ir savaime per jo tariamą kūną (žr. pastabą p. 166). Nesvarbu, ar apšviestas didysis žmogus yra Karma Joginas, ar Džniana Joginas – net atlikdamas visus veiksmus, jam nebelieka jokio realaus ryšio su veiksmais ir objektais, kuris iš tiesos niekada ir neegzistavo. Nežinantieji žmonės atlieka šventus veiksmus siekdami pasiekti dangų. Todėl Viešpats nurodė nesužlugdyti tokių žmonių, t.y., tie didieji žmonės neturėtų savo užuominomis, žodžiais ir veiksmais atskleisti nieko, kas galėtų sukelti netikėjimą, nepasitikėjimą arba nedomėjimąsi šventraščiuose nurodytais šventaisiais veiksmais tų troškimo motyvuotų žmonių viduje, verčiant juos atsisakyti tų veiksmų; nes tai galėtų sukelti jų nuopuolį. Todėl tokie žmonės turi būti sužlugdyti nuo savo troškimo motyvuoto sentimento, o ne nuo šventraščiais nurodytų veiksmų. Norint juos išlaisvinti iš gimimo ir mirties grandinės, sužlugdyti juos nuo jų troškimo motyvuoto sentimento yra tinkama ir būtina. **Ryšys:** Kitoje eilutėje Viešpats paaiškina, ką reikia daryti, kad taptų laisvu nuo to prisegimo prie veiksmo ir jo vaisiaus, kuriuo žmogus įstringa veiksmuose.