1.25. Komentaras – „Gudakešena“ – Žodis „Gudakeša“ turi dvi reikšmes: (1) „Guda“ reiškia susisukusį arba susivyniojusį, o „keša“ – plaukus. Tas, kurio galvos plaukai susisukę, t.y., garbanoti, vadinamas „Gudakeša“. (2) „Gudaka“ reiškia miegą, o „iša“ – valdovą. Tas, kuris yra miego valdovas, t.y., tas, kuris gali miegą priimti ar atsisakyti – tas, kuris turi miego valdžią, vadinamas „Gudakeša“. Ardžūnos plaukai buvo garbanoti ir jis valdė miegą; todėl jis vadinamas „Gudakeša“.
„Eevamuktah“ – Viešpats klauso to pasišventusiojo žodžių, kuris nėra nei miego bei tinginystės malonumo vergas, nei juslių gėrybių vergas, bet yra vien tik Viešpaties tarnas (bhakta). Jis ne tik klauso, bet ir paklūsta jo įsakymui. Todėl, būdamas įsakytas savo mylimo pasišventusiojo Ardžūnos, visa žinantis Viešpats Šri Krišna pastatė Ardžūnos kovos vežimą tarp abiejų kariuomenių.
„Hrišikešah“ – Juslės vadinamos „Hrišika“. Tas, kuris yra jusių valdovas (Iša), vadinamas Hrišikeša. „Hrišikešos“ vartojimo dvidešimt pirmame šlokoje ir čia ketinimas yra toks: Tas, kuris yra proto, intelekto, jusių ir pan. skatinėtojas, visų vadas, tas pats visa žinantis Viešpats čia tapo tuo, kuris paklūsta Ardžūnos įsakymui! Kokia didžiulė yra Jo malonė Ardžūnai!
„Senajorubhajor madhje sthaapajitvaa rathottamam“ – Tuščioje erdvėje tarp abiejų kariuomenių Viešpats pastatė Ardžūnos puikųjį vežimą.
„Bhišmadronapramukhatah sarvešhaam cha maheekšhitaam“ – Ir nepaprastu meistriškumu Viešpats pastatė tą vežimą toje vietoje, kur Ardžūna galėjo prieš save matyti savo šeimos vyresnįjį, Senelį Bhišmą, savo žinių ryšiu susietą mokytoją, Ačarją Droną, ir pagrindinius Kauravių kariuomenės karalius.
„Uvaacha Paartha pašjaitaansamavetaankuruniti kuru“ – Žodyje „Kuru“ yra įtraukti ir Dritaraštros sūnūs, ir Pandu sūnūs; nes abu yra iš Kuru dinastijos. Sakant „Pažiūrėk į šiuos susirinkusius Kurus“ ketinimas yra tas, kad pamatęs šiuos Kurus, Ardžūnoje turėtų kilti jausmas, jog mes visi esame viena! Ar šioje pusėje, ar toje; ar geri, ar blogi; ar dorovingi, ar nedorai; vis dėlto jie visi yra mano giminės. Dėl to Ardžūnoje paslėptas šeimyninės meilės kupinas prieraišumas atsibudintų, o šiam prieraišumui atsibudus, Ardžūna taptų smalsus, kad per Ardžūną kaip įrankį būtų pateiktas didysis Gitos mokymas būsimų būtybių labui Kali jugoje. Būtent su šiuo ketinimu Viešpats čia tarė: „Pažiūrėk į šiuos susirinkusius Kurus“. Priešingu atveju Viešpats būtų galėjęs pasakyti: „Pažiūrėk į šiuos susirinkusius Dritaraštros sūnus“. Tačiau taip sakant būtų sukėlęs kovos dvasią Ardžūnoje; dėl to neturėtų atsirado proga Gitos apreiškimui, ir Ardžūnoje paslėptas šeimyninis prieraišumas taip pat nebūtų pašalintas, kurį pašalinti Viešpats laiko savo pareiga. Kaip, kai atsiranda skaudulys, gydytojai pirmiausia bando jį prinokdyti, o kai jis prinoksta, jie jį perpjauna ir išvalo; taip pat ir Viešpats pirmiausia pažadina pasišventujame paslėptą prieraišumą, o paskui jį išnaikina. Čia taip pat Viešpats, sakydamas „Pažiūrėk į Kurus“, pažadina Ardžūnoje paslėptą prieraišumą, kurį vėliau Jis sunaikins per savo mokymą.
Ardžūna buvo taręs: „Leisk man juos pamatyti“ – „Nireekšhe“ (1.22), „Avekšhe“ (1.23); todėl čia nebuvo reikalo Viešpačiui sakyti „Pašja“ (Tu pažiūrėk). Viešpats turėjo tik pastatyti vežimą. Tačiau Viešpats, pastatęs vežimą, tarė „Pažiūrėk į Kurus“ būtent tam, kad pažadintų Ardžūnos prieraišumą.
Tarp šeimyninės meilės ir dieviškosios meilės (Bhagavat-premos) yra didelis skirtumas. Kai šeimoje yra meilės, užsitraukusios savininkiškumo atspalvį, žmogus net neatsižvelgia į šeimos trūkumus; veikiau išlieka jausmas „Jie yra mano“. Panašiai, kai Viešpats turi ypatingą meilę savo pasišventusiajam, Viešpats net neatsižvelgia į pasišventujojo trūkumus; veikiau išlieka jausmas „Jis yra vien tik mano“. Šeimyninėje meilėje veiksmas ir objektas (kūnas ir kt.) yra pirminiai, o dieviškojoje meilėje – jausmas (bhava). Šeimyninėje meilėje pirminė yra apgaulė (moha), o dieviškojoje meilėje – artimumas (aatmeejata). Šeimyninėje meilėje yra tamsa, o dieviškojoje meilėje – šviesa. Šeimyninėje meilėje žmogus tėra neatsargus savo pareigų atžvilgiu, o dieviškojoje meilėje, dėl susigėrimo, gali atsirasti užmaršumas atlikti pareigas, tačiau pasišventusis niekada netėra neatsargus savo pareigų atžvilgiu. Šeimyninėje meilėje pirminiai yra giminės, o dieviškojoje meilėje – Dievas.
Jungtis – Ankstesniame šlokoje Viešpats liepė Ardžūnai pažiūrėti į Kurus. Kas įvyko po to, aprašo Sanđaja tolesniuose šlokose.
★🔗
