2.38. Sutapęs pergalę ir pralaimėjimą, naudą ir nuostolį, malonumą ir skausmą vienodais, tada žygiuok į mūšį. Taip kovodamas neprisidėsi prie nuodėmės.
**Komentaras:** Ardzuna buvo apimtas baimės, kad kovojant ir žudant giminaičius, mums prilips nuodėmė. Tačiau čia Viešpats sako, kad nuodėmės priežastis yra ne pats mūšis, o savo paties troškimas. Todėl, atmetęs troškimą, būk pasiruošęs kovai.
„Sutapęs malonumą ir skausmą vienodais... tada žygiuok į mūšį“ — Mūšyje pirmiausia iškyla pergalė ir pralaimėjimas; pergalės ir pralaimėjimo pasekmė yra nauda ir nuostolis; o naudos ir nuostolio pasekmė yra malonumas ir skausmas. Tavo tikslas nėra tapti laimingu ar liūdnu dėl pergalės-pralaimėjimo ir naudos-nuostolio. Tavo tikslas yra išlaikyti pusiausvyrą visais šiais trimis aspektais ir atlikti savo pareigą.
Mūšyje pergalė-pralaimėjimas, nauda-nuostolis ir malonumas-skausmas neabejotinai įvyks. Todėl pirmiausia turi apsispręsti, kad tau tereikia atlikti savo pareigą, ir visiškai nesirūpinti pergalėmis-pralaimėjimais ir pan. Tada, kovojant, nuodėmė neprisilips, tai yra, nebus pasaulio surišimo.
Savą pareigą reikia atlikti dviem požiūriais — su troškimu ir be troškimo. Tas, kuris turi troškimą, neturėtų būti tingus ar neryžtingas atlikdamas pareigas; atvirkščiai, jis turėtų savo pareigas atlikti sąžiningai. Tas, kuris turi be troškimo požiūrį, kuris trokšta savo pačio gerovės, taip pat turėtų savo pareigas atlikti sąžiningai.
Malonumas atrodo geras, kai jis ateina, ir blogas, kai jis išnyksta; skausmas atrodo blogas, kai jis ateina, ir geras, kai jis išnyksta. Tad kuris yra geras, o kuris blogas? Tai yra, abu yra vienodi, tie patys. Taip išlaikydamas intelekto pusiausvyrą malonume ir skausme, turi atlikti savo pareigą.
Bet kuriame tavo veiksme, tegul nėra polinkio dėl geismo malonumui, ir tegul nėra atšalumo dėl baimės skausmui. Tavo polinkis ir atšalumas veiksmuose turėtų būti nulemtas tik šastrų (Gita 16.24).
„Neprisidėsi prie nuodėmės“ — Čia žodis „nuodėmė“ žymi ir nuodėmę, ir nuopelną, kurių vaisius yra surišimas dangaus ir pragaro įgijimo pavidalu, dėl ko žmogus lieka atskirtas nuo savo gerovės ir gimsta bei miršta vėl ir vėl. Viešpats sako: O Ardzuna! Atlikdamas pareigas mūšio pavidalu, įsitvirtinęs pusiausvyroje, nei nuodėmė, nei nuopelnas tavęs nesuris.
**Ypatingi konteksto aspektai:**
Šiuose aštuoniuose šlokose nuo trisdešimt pirmos iki trisdešimt aštuntos, Viešpats išreiškė keletą gilių idėjų; tokių kaip —
(1) Jei reikia skaityti paskaitą ir paaiškinti temą, Viešpats čia moko to meną šiose aštuoniose šlokose. Pavyzdžiui, jei reikia skaityti paskaitą apie įsakymus ir draudimus — tokius kaip pareigų atlikimas ir to, kas nėra pareiga, neatlikimas — tuomet pirmiausia reikėtų apibūdinti įsakymą, viduryje — draudimą, o pabaigoje vėl įsakymą, ir taip užbaigti paskaitą. Čia taip pat Viešpats pirmiausia apibūdino pareigų atlikimo naudą trisdešimt pirmoje ir trisdešimt antroje šlokose; tada viduryje, nuo trisdešimt trečios iki trisdešimt šeštos šlokos, apibūdino nuostolį, kylantį neįvykdžius pareigų; ir galiausiai, trisdešimt septintoje ir trisdešimt aštuntoje šlokose, apibūdino pareigų atlikimo naudą ir davė įsakymą atlikti pareigas.
(2) Šiose aštuoniose šlokose Viešpats atsakė į argumentus, kuriuos Ardzuna pateikė iš savo perspektyvos pirmajame skyriuje; pavyzdžiui: Ardzuna sako — Aš nematau jokio gero kovoje (1.31), tad Viešpats sako — Kšatrijui nėra didesnio gerovės priemonės už teisingą karą (2.31). Ardzuna sako — Kaip mes galėsime būti laimingi kovodami? (1.37) tad Viešpats sako — Tie kšatrijai, kurie įgyja tokį karą, iš tiesų yra laimingi (2.32). Ardzuna sako — Karo pasekmė bus pragaro įgijimas (1.44) tad Viešpats sako — Kovojant bus įgytas dangus (2.32, 37). Ardzuna sako — Kovojant prilips nuodėmė (1.36) tad Viešpats sako — Nekovojant prilips nuodėmė (2.33). Ardzuna sako — Kovojant darna bus sunaikinta (1.40) tad Viešpats sako — Nekovojant darna bus sunaikinta (2.33).
(3) Ardzuna buvo užsispyręs, kad „man geriau atsisakyti šio baisaus karo ir išgyventi iš išmaldos“ (2.5), tad Viešpats įsakė jam kovoti (2.38); o Uddhava troško likti su Viešpačiu, tad Viešpats įsakė jam vykti į Uttarakhanda ir atlikti asketines praktikas (Šrimad Bhagavatam 11.29.41). Prasmė ta, kad neatsisakius savo paties proto užsispyrimo, nėra gerovės. Tas užsispyrimas, kad ir kokios prigimties jis būtų, neleidžia išsivaduoti.
(4) Mintys, kurias Viešpats trumpai nurodė antroje ir trečioje šio skyriaus šlokose, Jis čia išplėtojo; pavyzdžiui: Ten Jis tarė „nepriimtina kilniems“, čia sako „kšatrijui nėra didesnio gero...“. Ten Jis tarė „nevedantis į dangų“, čia sako „atviros dangaus vartai“. Ten Jis tarė „nešantis gėdą“, čia sako „žmonės per amžius kalbės apie tavo gėdą“. Ten Jis davė kovos įsakymą — „Todėl kilti, o priešų nugalėtojau!“ — tą patį įsakymą Jis duoda čia — „Tada žygiuok į mūšį.“
**Ryšys:** Ankstesnėje šlokoje Viešpats kalbėjo apie pusiausvyrą; sekančiose dviejose šlokose, įsakydamas tai išklausyti, Jis apibūdina jos šlovę.
★🔗
