2.48. O Dhanandžaja (Arjuna)! Atsisakęs prisirišimo ir tapęs lygiaširdžiu sėkmėje ir nesėkmėje, atlik veiksmą, įsitvirtinęs Jogoje; nes lygiaširdiškumas vadinamas Joga.
**Komentaras:** „Atsisakęs prisirišimo“ – Tu neturėtum būti prisirišęs prie jokio veiksmo, prie jokio veiksmo vaisiaus ar prie bet kurio Prakriti objekto, tokio kaip vieta, laikas, įvykis, aplinkybės, vidinis instrumentas (protas, intelektas, ego), išoriniai instrumentai (pojūčiai) ir t.t. Tik tada gali atlikti veiksmą be prisikabinimo. Jei prisikabini prie veiksmo, jo vaisiaus ar ko nors kito, kaip gali būti neprisikabinimo? O be neprisikabinimo, kaip tas veiksmas gali vesti į išsivadavimą?
„Tapęs lygiaširdžiu sėkmėje ir nesėkmėje“ – Koks bus atsisakymo nuo prisirišimo rezultatas? Atsiras lygiaširdiškumas sėkmės ir nesėkmės atžvilgiu. Žmogus turėtų išlikti lygiaširdis visame tame, kas sudaro sėkmę ir nesėkmę: veiksmo užbaigimas ar neužbaigimas; jo vaisiaus palankumas ar nepalankumas pasaulietine prasme; pagarbos ar nepagarbos, pagyrimo ar priekaištų gavimas dėl to veiksmo atlikimo; vidinio instrumento (širdies) išvalymas ar neišvalymas ir t.t. (žr. pastabą p. 86). Karmajogio lygiaširdiškumas, t.y. troškimų neturėjimo būsena, turėtų būti toks: kad ir ar veiksmai būtų užbaigti, ar ne, kad ir ar vaisius būtų pasiektas, ar ne, kad ir ar įvyksta paties išsivadavimas, ar ne – „Aš turiu atlikti tik savo pareigos reikalaujamą veiksmą“. Net jei ieškotojas dar nepatyrė neprisirišimo, net jei lygiaširdiškumas jam dar neatsirado, pats jo tikslas turėtų būti tapti neprisirišusiu, tapti lygiaširdžiu. Tai, kas tampa tikslu, galiausiai yra pasiekiama. Todėl per lygiaširdiškumą kaip priemonę (sadhana), t.y. vidinio instrumento lygiaširdiškumą, tikslas (sadhya) – lygiaširdiškumas – ateina savaime – „Tada tu pasieksi Jogą“ (2.53).
„Įsitvirtinęs Jogoje, atlik veiksmus“ – Tapus lygiaširdžiu sėkmėje ir nesėkmėje, tvirtai ir nuolat išlikti įsitvirtinusiam tame lygiaširdiškume – tai ir yra būti „įsitvirtinusiam Jogoje“. Kaip, pradedant darbą, pagerbiame Viešpatį Ganešą, bet nebeturime to pagerbimo nuolat su savimi atlikdami tą darbą, taip pat nereikėtų manyti, kad vieną kartą pradžioje tapus lygiaširdžiu sėkmėje ir nesėkmėje, toliau nereikia nuolat palaikyti to lygiaširdiškumo ir galima tęsti su pamėgtimis ir neapykantomis. Todėl Viešpats sako, kad reikia atlikti pareigos reikalaujamą veiksmą, nuolat išlikus įsitvirtinusiam lygiaširdiškume.
„Lygiaširdiškumas vadinamas Joga“ – Lygiaširdiškumas pats yra Joga, tai reiškia, lygiaširdiškumas yra pati Aukščiausiojo Savęs (Paramatman) prigimtis. Tas lygiaširdiškumas turėtų būti nuolatinis vidiniame instrumente. Vėliau, penkto skyriaus devynioliktame šlokoje, Viešpats sakys: „Tie, kurių protai įsitvirtinę lygiaširdiškume, nugalėjo pasaulį net ir gyvendami; nes Brahmanas yra be trūkumų ir lygus; todėl jie įsitvirtinę vien Bramane“.
„Lygiaširdiškumas yra vadinamas Joga“ – Tai yra Jogos apibrėžimas. Ši pati mintis bus išdėstyta vėliau šešto skyriaus dvidešimt trečiame šlokoje: „Tai, kas yra atsijungimas nuo sąjungos su kančia, vadinama Joga“. Šie du apibrėžimai iš esmės yra vienas ir tas pats. Kaip ir kerpės ligos atveju yra niežėjimo malonumas ir degimo skausmas, tačiau abu yra kančios formos, nes tai yra liga; taip pat ir laimė bei sielvartas, kylantys iš ryšio su pasauliu – abu iš tikrųjų yra kančios formos. Atsiskyrimas nuo tokio ryšio su pasauliu ir yra vadinamas „atsijungimu nuo sąjungos su kančia“. Todėl, ar tai vadini atsijungimu nuo sąjungos su kančia, t.y. būti laisvam nuo laimės ir sielvarto; ar vadini būti lygiaširdžiu sėkmėje ir nesėkmėje, t.y. laimėje ir sielvarte – tai yra tas pats.
Šios šlokos esmė yra tokia: Veiksmai, atliekami tik per stambų, subtilų ir priežastinį kūną, turi būti daromi tik kaip pasaulio tarnyba, ne sau pačiam. Tik taip darydamas atsiras lygiaširdiškumas.
**Ypatingi punktai dėl intelekto ir lygiaširdiškumo**
Intelektas yra dviejų rūšių – neryžtingasis (avyavasāyātmikā) ir ryžtingasis (vyavasāyātmikā). Tas intelektas, kurio tikslas yra pasiekti pasaulietinius malonumus, gaidas, patogumus, garbę, prestižą ir t.t., yra „neryžtingasis“ intelektas (Gita 2.44). Tas intelektas, kurio vienintelis tikslas yra pasiekti lygiaširdiškumą, įvykdyti savo pačio gerovę, yra „ryžtingasis“ intelektas (Gita 2.41). Neryžtingasis intelektas yra daugialypis, o ryžtingasis intelektas yra vienas. Tas, kurio intelektas yra neryžtingasis, pats yra neryžtingas (avyavasita) – „neryžtingųjų intelektai“ (2.41) – ir jis yra pasaulietis. Tas, kurio intelektas yra ryžtingasis, pats yra ryžtingas (vyavasita) – „nes jis yra ryžtingas“ (9.30) – ir jis yra ieškotojas.
Lygiaširdiškumas taip pat yra dviejų rūšių – lygiaširdiškumas kaip priemonė (sādhana) ir lygiaširdiškumas kaip tikslas (sādhya). Lygiaširdiškumas kaip priemonė susijęs su vidiniu instrumentu, o lygiaširdiškumas kaip tikslas susijęs su Aukščiausiojo Savęs prigimtimi. Išlikti lygiaširdžiam sėkmėje ir nesėkmėje, palankumo ir nelaimės atveju ir t.t., t.y. traukos ir priešiškumo nebuvimas vidiniame instrumente, yra lygiaširdiškumas kaip priemonė, kuris plačiai aprašomas Gitoje. Per šį lygiaširdiškumą kaip priemonę, savaime pasiekiamas lygiaširdiškumas, kuris yra įgyjamas, yra lygiaširdiškumas kaip tikslas, kuris aprašytas penkiasdešimt trečioje šios paties skyriaus šlokoje žodžiais „Tada tu pasieksi Jogą“.
Dabar supraskite šiuos keturis skirtumus taip: Yra pasaulietis ir yra ieškotojas; yra priemonė ir yra tikslas. Tas, kurio tikslas yra mėgautis malonumais ir kaupti turtus, yra pasaulietis. Jis neturi vieno ryžtingo intelekto; veikiau, jis turi nesuskaičiuojamą intelektų, pilnų troškimų šakų.
Tas, kuris yra pasiryžęs – „Aš privalau pasiekti vien lygiaširdiškumą, kad ir kas bebūtų“ – turi ryžtingą intelektą. Kai toks ieškotojas patenka į pasaulinių reikalų lauką, ir prieš jį iškyla sėkmės ir nesėkmės, gauto ir prarasto, palankių ir nepalankių aplinkybių ir pan. situacijos, jis jose išlieka lygiaširdis, jis nesileidžia į trauką ir priešiškumą. Per šį lygiaširdiškumą kaip priemonę, jis pakyla virš pasaulio – „Jau čia pat, gimimas yra nugalėtas tų, kurių protai įsitvirtinę lygiaširdiškume“ (pirmoji Gitos 5.19 dalis). Per lygiaširdiškumą kaip priemonę, yra pasiekiamas savaime lygus Aukščiausiasis Savimi – „Nes Brahmanas yra be trūkumų ir lygus; todėl jie įsitvirtinę vien Bramane“ (antroji Gitos 5.19 dalis).
**Jungtis:** Nuo trisdešimt devinto iki keturiasdešimt aštunto šlokos aprašius tą lygiaširdį intelektą, sekančioje šlokoje aiškinama to lygiaširdžio intelekto pranašumas, palyginti su troškimu skatintu veiksmu.
★🔗
