2.60: O Kuntės sūnau, audringieji pojūčiai prievarta nuneša net pastangų darančio išmintingojo protą.
Komentaras:
Išraiška „pastangų darančio išmintingojo“ nurodo į tą, kuris pats deda pastangas, praktikuoja dvasines disciplinas, atlieka kiekvieną veiksmą atskiriamuoju supratimu, atsisako prisirišimo ir troškimų vaisiams, puoselėja nuostatą, kad kiti galėtų gauti naudos, pasiekti laimės, patirti gerovės – ir taip pat elgiasi pagal tai; kuris pats žino pareigą ir nepareigą, esmę ir neesmę; ir kuris taip pat žino, kokie vaisiai kyla iš atliekamų veiksmų. Net ir tokio mokyto, pastangų darančio žmogaus, audringieji pojūčiai prievarta nuneša jo protą – jie traukia jį link juslių objektų, t. y. jis yra traukiamas, priviliojamas prie juslių objektų. To priežastis ta, kad kol intelektas nėra visiškai įsitvirtinęs (susitelkęs) Aukščiausiojoje Realybėje, kol intelekte išlieka net menkiausias pasaulio realumo pėdsakas, kol malonumas kyla iš sąlyčio tarp pojūčių ir jų objektų, ir kol išlieka patirtų malonumų įspaudai, iki tol net pastangų darančio, protingo, atskiriančio žmogaus pojūčiai nėra visiškai kontroliuojami. Kai prieš jį pasirodo juslių objektai, dėl praeities malonumų įspaudų, pojūčiai prievarta nuneša protą ir intelektą link tų objektų. Taip pat yra daug pavyzdžių apie išminčius, kuriuos suerzino pasirodę priešais juslių objektai. Todėl ieškotojas niekada neturėtų manyti: „Mano pojūčiai yra kontroliuojami,“ ir niekada neturėtų būti išdidus galvodamas: „Aš nugalėjau savo pojūčius.“
Ryšys: Ankstesnėje eilutėje buvo paaiškinta, kad dėl skonio (prisirišimo) buvimo, net pastangų darančio išmintingojo pojūčiai nuneša jo protą, neleisdami jo intelektui įsitvirtinti Dieve. Todėl sekančioje eilutėje paaiškinamas būdas, kaip pašalinti šį skonį (prisirišimą).
★🔗