**2.62-2.63:** Žmogui, kuris susitelkia į juslinius objektus, atsiranda prisirišimas prie jų. Iš prisirišimo gimsta troškimas. Iš troškimo kyla pyktis. Kai kyla pyktis, seka apmaudas (sutrikimas). Iš apmaudo prarandama atmintis. Kai prarandama atmintis, intelektas sunaikinamas. Kai intelektas sunaikinamas, žmogus žūva.
**2.62. Komentaras:** „Žmogui, kuris susitelkia į juslinius objektus, atsiranda prisirišimas prie jų“ — Kadangi žmogus nėra atsidavęs Viešpačiui, kadangi jis nesimąsto apie Viešpatį, jis susitelkia tik į juslinius objektus. Priežastis ta, kad individualioji siela (jivatma) turi Aukščiausiąjį Savą (Paramatmaną) vienoje pusėje, o pasaulį kitoje. Kai ji palieka Aukščiausiojo Savo prieglobstį, ji ieško prieglobsčio pasaulyje ir susitelkia tik į jį, nes nebelieka jokios kitos kontempliacijos temos, išskyrus pasaulį. Tokiu būdu, nuolat į juos susitelkdamas, žmogus išvysto prisirišimą, meilę ir potraukį tiems jusliniams objektams. Kai tik atsiranda prisirišimas, žmogus leidžiasi į tuos objektus. Nesvarbu, ar tai yra psichinis, ar fizinis leidimasis, malonumas, gautas iš jo, sukuria potraukį objektams. Iš potraukio žmogus pradeda vis dažniau į tuos objektus susitelkti. Dabar, nesvarbu, ar žmogus leidžiasi į juos, ar ne, prisirišimas prie objektų neišvengiamai atsiranda – tai yra taisyklė.
„Iš prisirišimo gimsta troškimas“ — Kai atsiranda prisirišimas prie juslinių objektų, gimsta troškimas juos įgyti (mėgautis jais) – noras, kad tie malonumo objektai ateitų pas mane.
„Iš troškimo kyla pyktis“ — Kai palankūs troškimui objektai nuolat įgyjami, atsiranda godumas. O jeigu, kol dar yra galimybė patenkinti troškimą, kas nors sukuria kliūtį, į tą asmenį kyla pyktis.
Troškimas yra toks dalykas, kad kai jis yra sutrukdytas, pyktis neišvengiamai kyla. Netgi puikybė dėl savo gerumo, pagrįsta kasta, gyvenimo etapu, savybėmis, kompetencija ir pan., talpina troškimą savo paties pagarbai ir garbei. Kai šį troškimą kas nors sutrukdo, taip pat kyla pyktis.
Troškimas yra radžasinis polinkis, apmaudas yra tamasinis polinkis, o pyktis yra polinkis tarp radžaso ir tamaso.
Kur tik kyla pyktis dėl kokios nors temos, jo šaknyje visada kažkur yra prisirišimas. Pavyzdžiui, pyktis kyla pamatant, kad kažkas elgiasi priešingai etikai ir teisingumui – čia yra prisirišimas prie etikos ir teisingumo. Pyktis kyla į tą, kas įžeidžia arba nerodo pagarbos – čia yra prisirišimas prie garbės. Pyktis kyla į tą, kas kritikuoja – čia yra prisirišimas prie pagyrimo. Pyktis kyla į tą, kas kaltina – čia yra prisirišimas prie puikybės būti be priekaištų ir t.t.
„Iš pykčio kyla apmaudas“ — Iš pykčio kyla apmaudas, tai reiškia, kad įsigali sutrikimas. Iš tiesų, matoma, kad apmaudas kyla iš šių keturių: troškimo, pykčio, godumo ir savininkystės jausmo. Pavyzdžiui:
(1) Apmaudas, kylantis iš troškimo: Diskriminacijos gebėjimas užsitraukia, ir žmogus, nugalėtas troškimo, padaro tai, ko daryti neturėtų.
(2) Apmaudas, kylantis iš pykčio: Žmogus pradeda šiurkščiai ir netinkamai kalbėti net su draugais ir gerbiamais asmenimis ir elgiasi taip, kaip elgtis neturėtų.
(3) Apmaudas, kylantis iš godumo: Žmogus praranda apsvarstymą dėl tiesos ir melo, teisingumo ir neteisybės ir pan., ir apgauna žmones sukčiavimu.
(4) Apmaudas, kylantis iš savininkystės jausmo: Prarandama pusiausvyra; priešingai, atsiranda šališkumas.
Jei apmaudas kyla iš visų keturių – troškimo, pykčio, godumo ir savininkystės – tai kodėl Viešpats čia paminėjo tik pyktį? Jei gilinamasi, troškime, godume ir savininkystės jausme polinkis į savo paties malonumą, mėgavimąsi ir savanaudiškumą išlieka budrus. Tačiau pyktyje budrus išlieka polinkis pakenkti kitiems. Todėl apmaudas, kylantis iš pykčio, yra dar baisesnis nei apmaudas, kylantis iš troškimo, godumo ir savininkystės. Iš šios perspektyvos Viešpats čia teigia, kad apmaudas kyla būtent iš pykčio.
„Iš apmaudo prarandama atmintis“ — Kai įsigali sutrikimas, atmintis sunaikinama. Tai yra, nusistatymas, padarytas iš šventraščių ir gerų minčių – kad reikia atlikti tokias veiklas, imtis tokių praktikų ir pasiekti savo išsivadavimą – ta atmintis prarandama; žmogus to nebesimena.
„Iš atminties praradimo kyla intelekto sunaikinimas“ — Kai prarandama atmintis, diskriminacija, pasireiškianti intelekte, išnyksta. Tai yra, žmogus praranda galimybę mąstyti iš naujo.
„Iš intelekto sunaikinimo žmogus žūva“ — Su diskriminacijos išnykimu žmogus nukrenta iš savo tikrosios būsenos. Todėl, norint išvengti šio nuopuolio, visiems ieškotojams yra visiškai būtina priglausti pas Viešpatį.
Čia aprašyta seka – nuo susitelkimo į juslinius objektus atsiranda prisirišimas, iš prisirišimo troškimas, iš troškimo pyktis, iš pykčio apmaudas, iš apmaudo atminties praradimas, iš atminties praradimo intelekto sunaikinimas ir iš intelekto sunaikinimo nuopuolis – reikalauja laiko detaliai išanalizuoti. Tačiau jokio laiko nereikia, kad šie polinkiai iškiltų ir žmogus nukristų. Kaip elektros srovė, visi šie polinkiai iškyla akimirksniu ir sukelia žmogaus nuopuolį.
**Ryšys:** Dabar, sekančiame šlokoje, Viešpats atsako į ketvirtą klausimą: kaip elgiasi išminties turintis žmogus?
★🔗
