2.65. Paaiškinimas – Čia vartojamas žodis „tu“ (bet), nurodantis skirtumą tarp anksčiau aptartos temos ir temos čia. Ankstesniame šlokoje Viešpats sakė, kad vien tik pritvirtus mąstymas apie juslių objektus veda į žlugimą, o čia Jis sako, kad sąveika su juslių objektais be prisirišimo veda į pakilimą. Ten buvo nurodyta intelekto sunaikinimas; čia nurodoma intelekto įsitvirtinimas Aukščiausiajame Savyje.
„Vidheyātmā“ – Ieškovo vidinė esybė (antahkarana) turi išlikti jo valdžioje. Nepavergus vidinės esybės, nepasiekiamas tobulumas Karmajogoje; veikiau, vykdant veiksmus, išlieka galimybė išsiugdyti prisirišimą prie juslių objektų ir susidurti su žlugimu. Tiesą sakant, kiekvienam ieškovui būtina laikyti vidinę esybę savo valdžioje. Karmajogui tai ypač būtina.
„Ātmavaśyaiḥ rāgadveṣaviyuktaiḥ indriyaiḥ“ – Kaip ir terminas „vidheyātmā“ reiškia vidinės esybės pavergimą, taip pat terminas „ātmavaśyaiḥ“ reiškia juslių pavergimą. Prasmė ta, kad vykdant pasaulietinius reikalus, juslės turi būti žmogaus valdžioje, o kad juslės būtų pavergiamos, būtina, kad jos būtų laisvos nuo prisirišimo ir priešiškumo. Todėl juslės neturi sučiupti jokio objekto su prisirišimu, taip pat neturi atsisakyti jokio objekto su priešiškumu. Priežastis ta, kad objektų sučiuptis ir atsisakymas nėra tokie svarbūs, kaip svarbu neleisti juslėse kilti prisirišimui ir priešiškumui. Todėl trečio skyriaus trisdešimt ketvirtame šlokoje Viešpats perspėjo ieškovą: „Prisirišimas ir priešiškumas gyvena kiekvienoje juslyje dėl jos objektų. Ieškovas neturi patekti jų įtakon; nes abu šie yra ieškovo priešai.“ Penkto skyriaus trečiame šlokoje Viešpats yra sakęs: „Tas ieškovas, kuris išsilaisvina iš prisirišimo ir priešiškumo dvilypumo ir pan., yra laimingai išsivadavęs.“
„Viṣayān charan“ – Ieškovas, kurio vidinė esybė yra jo valdžioje ir kurio juslės yra laisvos nuo prisirišimo bei priešiškumo ir yra pavergiamos, toks ieškovas iš tiesų sąveikauja su juslių objektais, t.y., vykdo visų rūšių pasaulietinius reikalus per juslis, bet jis negaudžiausia juslių objektais. Sąveika su juslių objektais, vykdoma su gaulės mentalitetu, ir tampa žlugimo priežastimi. Būtent tam, kad paneigtų šį gaulės mentalitetą, čia vartojami terminai „vidheyātmā“, „ātmavaśyaiḥ“ ir kt.
„Prasādam adhigachchhati“ – Sąveikaudamas su juslių objektais be prisirišimo ir priešiškumo, ieškovas pasiekia vidinės esybės ramybę (tyrumą). Ši ramybė yra protinis asketizmas (Gita 17.16), kuris yra pranašesnis už fizinį ir žodžio asketizmą. Todėl ieškovas neturi nei sąveikauti su juslių objektais su prisirišimu, nei atsisakyti juslių objektų su priešiškumu, nes ir prisirišimas, ir priešiškumas įprigimdina žmogų prie pasaulio.
Ramybė, kylanti sąveikaujant su juslių objektais per juslis, laisvas nuo prisirišimo ir priešiškumo, jei į ją neleidžiama, jei ja negaudžiamasi, tuomet ta ramybė veda prie Aukščiausiojo Savies pasiekimo.
„Prasāde sarvaduḥkhānāṁ hānir asyopajāyate“ – Pasiekus proto ramybę (tyrumą), visi sielvartai sunaikinami, t.y., nelieka jokio sielvarto. Priežastis ta, kad sielvartas kyla protėnyje tik dėl prisirišimo. Kai tik atsiranda sielvartas, gimsta troškimas, o iš troškimo kyla visi sielvartai. Tačiau kai prisirišimas sunaikinamas, protėnyje atsiranda ramybė. Ta ramybe visi sielvartai sunaikinami.
Visi sielvartai apskritai kyla tik iš ryšio su gamta ir jos padariniais – kūnu ir pasauliu – o ryšys su kūnu ir pasauliu kyla iš malonumo troškulio. Malonumo troškulys kyla iš sielvarto. Tačiau kai atsiranda ramybė, sielvartas sunaikinamas. Sunaikinus sielvartą, malonumo troškulys nutrūksta. Nutrūkus malonumo troškuliui, nutrūksta ryšys su kūnu ir pasauliu, o nutrūkus ryšiui, įvyksta visų sielvartų nebuvimas – „sarvaduḥkhānāṁ hāniḥ“. Prasmė ta, kad iš ramybės įvyksta du dalykai: atsiribojimas nuo pasaulio ir intelekto tvirtumas Aukščiausiajame Savyje. Tai ir yra tai, ką Viešpats anksčiau nurodė penkiasdešimt trečiame šlokoje žodžiais „niśchalā“ ir „achalā“, kad jo intelektas tampa tvirtas pasaulio atžvilgiu ir nepajudinamas Aukščiausiojo Savies atžvilgiu.
Čia „sarvaduḥkhānāṁ hāniḥ“ nereiškia, kad sielvartą sukeliančios aplinkybės visai neateis prieš jį; veikiau tai reiškia, kad pagal jo karmą prieš jį gali ateiti sielingi įvykiai ir aplinkybės, tačiau jo vidinėje esybėje sielvartas, kančia, nerimas ir pan. negali kilti.
„Prasannachetaso hy āśu buddhiḥ paryavatiṣṭhate“ – Ramaus (tyraus) proto žmogaus intelektas labai greitai tvirtai įsitvirtina Aukščiausiajame Savyje, t.y., pats ieškovas tampa įsitvirtinęs Aukščiausiajame Savyje; jo intelekte nelieka nė menkiausios abejonės.
Esminis dalykas – Ar tai būtų ramybė dėl Viešpaties, ar kančia dėl Jo – jei vienas iš šių dviejų labai padidėja, tai greitai veda prie Aukščiausiojo Savies pasiekimo. Pavyzdžiui, kai Gopės, eidamos pas Viešpatį, buvo sustabdytos ir užrakintos savo namuose savo motinų, tėvų, brolių, vyrų ir kt., kančia, kurią jos jautė negalėdamos susitikti su Viešpačiu, sunaikino jų nuodėmes, o ramybė, kurią jos jautė mąstydamos apie Viešpatį, sunaikino jų nuopelnus. Taip, išsilaisvinusios nuo nuodėmių ir nuopelnų, jos paliko savo kūnus tiesiai toje vietoje ir pirmosios susitiko su Viešpačiu. Tačiau ramybė ir sielvartas, kylantys dėl pasaulinių objektų, abu stiprina gaulių įspūdžius, t.y., pasaulio įsipareigojimas tampa tvirtas. To pavyzdžiai yra visi eiliniai būtybės pasaulyje, kurios dėl ramybės ir sielvarto įstrigo pasaulyje.
Ramybėje ir kančioje (sielvarte) vidinė esybė sušvelnėja. Kaip ir kai į sušvelnėjusį vašką pilama dažų, tie dažai tampa nuolatiniai vaške, taip pat, kai vidinė esybė sušvelnėja, kokie jausmai – susiję su Viešpačiu ar pasaulietiški – į ją įsiskverbia, tampa nuolatiniai. Tapę nuolatiniais, tie jausmai tampa pakilimo ar žlugimo priežastimi. Todėl ieškovui tinkama, kad net gavęs maloniausią pasaulietinį objektą, jis neturėtų džiaugtis, ir net gavęs nemaloniausią pasaulietinį objektą, jis neturėtų nerimauti.
Jungtis – Tai, kas buvo pasakyta ankstesniuose dviejuose šlokose, yra toliau sustiprinama sekančiuose dviejuose šlokose kontrasto metodu.
★🔗
