Visus veiksmus visiškai atlieka Gamtos savybės. Ego apakinta siela mano: 'Aš esu veikėjas.'

**3.27** Visi veiksmai yra visomis prasmėmis atliekami materialiosios gamtos gūnų (savybių). Tačiau tas, kurio protas yra apakintas egoizmo, galvoja: „Aš esu veikėjas“. **Komentaras:** „Materialiosios gamtos gūnomis atliekami visi veiksmai“ – Ta kolektyvinė galia, iš kurios gimsta kūnai, medžiai ir t.t., auga ir nyksta; iš kurios teka upės, kaip Ganga; kurioje vyksta transformacijos objektuose, kaip namai – ta pati kolektyvinė galia yra atsakinga už visus žmogaus veiksmus, tokius kaip regėjimas, klausa, valgymas, gėrimas ir kt. Tačiau, apakintas egoizmo ir dėl nežinojimo, žmogus padalija veiksmus, kylančius iš tos vienos kolektyvinės galios, į dvi kategorijas: vieni – automatiniai veiksmai, kaip kūno formavimasis, maisto virškinimas ir kt.; ir kiti – sąmoningai atliekami veiksmai, kaip matymas, kalbėjimas, valgymas ir kt. Dėl nežinojimo žmogus sąmoningai atliekamus veiksmus laiko savo pačio darbu. Kadangi jie yra materialiosios gamtos produktai, gūnos (sattva, rajas ir tamas) sukelia intelektą, ego, protą, penkis didžiuosius elementus, dešimt jutimų organų ir penkis jutimų objektus (garsą ir kt.) – tai taip pat vadinama materialiosios gamtos gūnomis. Aukščiau pateiktuose žodžiuose Viešpats aiškiai teigia, kad visus veiksmus (ar jie būtų kolektyviniai, ar individualūs) atlieka tik materialiosios gamtos gūnos, o ne Savastis (Atmanas). „Tas, kurio protas yra apakintas egoizmo“ – „Egoizmas“ yra vidinio instrumento (antahkaranos) modifikacija. „Savastis“ (svarupa) yra tos modifikacijos pažinėjas. Tačiau dėl klaidos, kai žmogus tapatina Savastį su ta modifikacija, t.y., klaidingai laiko tą modifikaciją savo pačio prigimtimi, toks žmogus vadinamas „proto apakintuoju“. Kaip kūnas yra „tai“ (idam), taip ir egoizmas yra „tai“ (idam). „Tai“ niekada negali būti „aš“ (aham) – tai yra principas. Kai žmogus dėl klaidos painioja „tai“ su „aš“, t.y., laiko „tai“ esant „aš“, tada jis vadinamas „proto apakintuoju egoizmu“. Šis prisiimtas egoizmas neišnyksta stengiantis; nes egoizmas išlieka net ir stengiantis. Prisiimtas egoizmas išnyksta – nepripažinimu, t.y., „nelaikant to taip“. **Ypatingas punktas:** „Aš“ yra dviejų rūšių: (1) Tikrasis (esminis) „aš“ (pvz., aš esu – grynas būtis). (2) Netikrasis (prisiimtas) „aš“ (pvz., aš esu kūnas). „Tikrasis aš“ yra natūralus ir amžinas, o „netikrasis aš“ yra nenatūralus ir neamžinas. Todėl „tikrąjį aš“ galima užmiršti, bet negalima sunaikinti; o „netikrąjį aš“ galima suvokti, bet jis negali išlikti. Klaida, kurią žmogus daro, yra ta, kad jis užmiršta „tikrąjį aš“ (savo pačio prigimtį) ir priima „netikrąjį aš“ (aš esu kūnas) kaip tiesą. „Galvoja: 'Aš esu veikėjas'“ – Nors visi veiksmai yra visomis prasmėmis atliekami tik iš materialiosios gamtos gimusių gūnų, vis dėlto nežinantis žmogus, kurio protas apakintas egoizmo, laiko save kai kurių veiksmų veikėju. Priežastis ta, kad jis patį egoizmą laiko savo prigimtimi. Būtent dėl egoizmo žmogus primeta „ašiškumą“ kūnui, jutimams, protui ir kt., ir laiko save jų veiksmų veikėju. Ši klaidinga nuomonė yra pačiu žmogumi prisiimta; todėl tik jis pats gali ją pašalinti. Priemonė ją pašalinti yra – ją nepripažinti, atlikus tinkamą atskyrimą (vivėką) ir apmąstymą; nes nuomonė gali būti nutraukta tik kita nuomone. Yra „veikimas“, ir yra „neveikimas“. Kaip „veikimas“ yra veiksmas, taip ir „neveikimas“ yra veiksmas. Miegas, pabudimas, sėdėjimas, ėjimas, būvimas samadžyje – viskas yra veiksmai. Veiksmas kaip toks vyksta materialiojoje gamtoje. „Savage“ (sąmoningoje prigimtyje) nėra nei veikimo, nei neveikimo; nes Jis yra anapus abiejų. Jis yra neveiklus ir viską apšviečiantis. Jei ir Savage būtų veiksmas, kaip Jis galėtų būti veiksmo pažinėjas (veiksmų, kurie yra kūno ir kt. modifikacijos)? Veikimas ir neveikimas vyksta ten, kur gyvena „aš“ (aham). Kai „aš“ nėra, nelieva jokio ryšio su veiksmu. Visų žmonių natūrali būsena yra tame neveikliame principe (savo pačio prigimtyje), kuriuo apšviečiami ir veikimas, ir neveikimas. Tačiau dėl „aš“ žmogus prisiima ryšį su veiksmais, vykstančiais materialiojoje gamtoje. Prisiimtas ryšys su materialiąja gamta (negyva) ir yra vadinamas „aš“. **Ypatingas punktas:** Kaip, kadangi banga yra vandenyno dalis, tarp bangos ir vandenyno yra bendras tapatumas – t.y., vandenynas priklauso tai pačiai klasei kaip ir banga – taip pat, kadangi kūnas yra pasaulio dalis, tarp kūno ir pasaulio yra bendras tapatumas. Žmogus nepaisaulį laiko „aš“, tačiau dėl klaidos jis kūną laiko „aš“. Kaip be vandenyno banga neturi savarankiškos egzistencijos, taip ir be pasaulio kūnas neturi savo egzistencijos. Tačiau kai proto apakintas egoizmo žmogus kūną laiko „aš“ (savo pačio prigimtimi), tuomet jame pradeda kilti įvairiausi troškimai; tokie kaip – gal gausiu tokių objektų kaip žmona, sūnus, turtas ir kt.; gal žmonės gerai apie mane galvos, gerbs mane, elgsis pagal mano norus ir kt. Jam net neateina į galvą, kad laikydamas kūną savo prigimtimi, jis jau yra surištas; o dabar, puoselėdamas troškimus, jis didina šią surištumą – grimzda save į dar didesnę nelaimę. Dvasinės praktikos laikotarpiu, net kai praktikuojantysis dar neturi patirties, kad „aš (Savastis) esu visiškai anapus iš materialiosios gamtos gimusių gūnų“, jei jis tai priima kaip tiesą, tuomet jis pasiekia tą pačią patirtį. Taigi, kaip jis buvo surištas priimdamas klaidingą nuomonę, taip pat, priimdamas teisingą nuomonę, jis tampa išsivadavęs; nes priimta nuomonė sunaikinama nepripažinimu – tai yra principas. Šį patį punktą Viešpats atskleidė penkto skyriaus aštuntoje šlokoje, žodžiu „manyeta“ (turėtų galvoti) žodžiuose „naiva kiñcit karomīti yukto manyeta tattvavit“ – reiškia, kad norint sunaikinti šią netikrą nuomonę „aš esu veikėjas“, reikia priimti tikrą nuomonę, kad „aš nieko visiškai nedarau“. Klaidingos nuomonės, kaip „aš esu kūnas; aš esu veikėjas“, taip pat tampa tokios tvirtos, kad atrodo sunku jų atsisakyti; tuomet kaip tikros nuomonės, kaip „aš nesu kūnas; aš esu neveikėjas“, netaps tvirtos? O kai jos taps tvirtos, kaip jos kada nors bus prarastos?