Visus veiksmus Ašyje atsisakęs, sielą savyje sutelkęs, be vilties ir savanaudiškumo, bei be dvasinės karščiavimo, kovok.

【Žodžių reikšmės】 मयि (Mayi) - Manyje सर्वाणि (Sarvani) - Visus कर्माणि (Karmani) - Veiksmus संन्यस्य (Sannyasya) - Atsisakant अध्यात्मचेतसा (Adhyatmachetas) - Su protu, sutelktu į Aš निराशीः (Nirashih) - Laisvas nuo vilties निर्ममः (Nirmamah) - Laisvas nuo egoizmo भूत्वा (Bhutva) - Tapus युध्यस्व (Yudhyasva) - Kovok विगतज्वरः (Vigatajvarah) - Laisvas nuo protinio karščio 【Komentaras】 Atiduok visus veiksmus Man, galvodamas: „Aš atlieku visus veiksmus dėl Viešpaties“. Karštis čia reiškia sielvartą ir liūdesį. Būdamas laisvas nuo jų, su protu, sutelktu į Aš, kovok.

3.30. O Arjuna, atiduodamas visus savo pareigas Man. Būdamas be troškimo, savininkystės ir sielvarto, vykdyk karo pareigą. **Komentaras:** „Mayi sarvāṇi karmāṇi sannyasyādhyātmacetasā“ – Paprastai dvasinis siekėjas puoselėja tokią mintį: veiksmai sukelia surišimą, ir vis dėlto žmogus negali išlikti neveikdamas. Taigi, jei veiksiu, būsiu surištas! Tad kaip turėtų žmogus atlikti veiksmus, kad jie netaptų surišančiais, o atvirkščiai – taptų išlaisvinančiais? Tam Viešpats sako Arjunai: Turėdamas *adhyātma-citta* (širdį, apdovanotą atskyrimo ir apmąstymo gebėjimu), atiduok visas savo privalomas pareigas Man; tai yra, nelaikyk, kad tu su jomis turi kokį nors ryšį. Priežastis ta, kad iš tikrųjų visose visatos veiklose veikia tik Mano galia. Kūnas, pojūčiai, objektai ir t.t. taip pat yra Mano, ir galia taip pat yra Mano. Todėl, kai tu atlieki savo pareigą su giliu įsitikinimu, kad „viskas priklauso Dievui, o Dievas yra mano paties“, tie veiksmai tavęs nesuris; priešingai, jie taps tavo išlaisvinimo priemone. Tai yra universali visų žmonių patirtis, kad žmogus neturi tikros valdžios nei kūno, pojūčių, proto, intelekto, objektų ir t.t. atžvilgiu. Visa tai priklauso Prakriti (Gamtai) – „prakṛtisthāni“ – o pati Atmà priklauso Aukščiausiajam Atmanui – „mamaivāṁśo jīvaloke“ (Gita 15.7). Todėl atsisakyti klaidingai priskiriamo „savininkystės“ jausmo kūnui ir kitiems objektams bei pripažinti juos priklausančiais vien tik Dievui (kuo jie iš tikrųjų ir yra) vadinama „atidavimu“ (*arpaṇa*). Taigi, teikti svarbą savo atskyrimo gebėjimui ir atsisakyti kvailai priskiriamo ryšio su objektais ir veiksmais yra tikroji atidavimo prasmė. Žodžiu „*adhyātmacetasā*“ Viešpaties ketinimas yra tas, kad kokia kelią besiektų siekėjas, jo tikslas turėtų būti dvasinis, o ne pasaulietinis. Tiesoje, tikslas arba būtinybė visada yra Dangaus Principui (dvasiniam), o troškimas visada yra nedanginiam principui (objektams, kurie gimsta ir žūva). Siekėjas turėtų turėti tikslą, o ne troškimą. Širdis, turinti tikslą, išlieka apdovanota atskyrimo ir apmąstymo gebėjimu. Iš filosofinio ar mokslinio požiūrio negalima įrodyti, kad fiziniai objektai, kaip kūnas, yra žmogaus paties. Tiesoje, šie objektai nėra žmogaus paties ir ne jam pačiam; greičiau, jie yra tiesiog duoti tinkamam naudojimui. Būtent todėl, kad jie nėra žmogaus paties, niekas neturi jokios tikrosios valdžios jais. Visa visata priklauso Dievui; tačiau *jīva* (individuali siela), dėl apgaulės, laiko Dievo objektus savais ir taip patenka į surišimą. Todėl, išnaikinti šią apgaulę per atskyrimą ir apmąstymą bei priimti visus objektus ir veiksmus kaip priklausančius Dvasiniam Principui (Dievui) yra atiduoti juos su *adhyātma-citta*. Šiame šlokoje žodis „*adhyātmacetasā*“ yra ypatingai svarbus. Prasmė ta, kad tik dėl neatskyrimo mirtingas kūnas (pasaulis) atrodo kaip žmogaus paties. Jei žvelgiama su atskyrimu ir apmąstymu, kūnas ar pasaulis nebeatrodo kaip žmogaus paties; priešingai, vien tik Nemirtingas Aukščiausiasis Principas atrodys kaip žmogaus paties. Matyti pasaulį kaip savo paties yra nuopuolis, o nematyti jo kaip savo paties yra pakilimas – „dvayakṣarastu bhavenmṛtyustryakṣaraṁ brahma śāśvatam. Mameti ca bhavenmṛtyurna mameti ca śāśvatam.“ (Dviem skiemenimis „mama“ – „tai mano“ – yra mirtis, o trijų skiemenų „na mama“ – „tai ne mano“ – yra amžinas, nemirtingas Brahmanas.) **Ypatingas atidavimo aspektas:** Viešpats sako: „atiduok visus veiksmus Man“ („*mayi sarvāṇi karmāṇi sannyasya*“), nes žmogus klaidingai priskiria įrankius (kūną, pojūčius, protą, intelektą, gyvybinę jėgą), priemones (medžiagas, naudingas veiksmams atlikti) ir pačius veiksmus kaip savus ir sau, kuo jie niekada nebuvo, nėra, nebus ir negali būti. Kokį ryšį gali turėti Nemirtingasis su objektais, kurie gimsta ir miršta? Todėl, ar žmogus atiduoda veiksmus pasaulini, Prakritei ar Dievui – visų trijų rezultatas bus tas pats; nes pasaulis yra Prakritės produktas, o Dievas yra Prakritės valdovas. Iš šio požiūrio, ir pasaulis, ir Prakritė priklauso Dievui. Taigi, žmogus turėtų atiduoti viską Dievui su mintimi: „Aš priklausau Dievui, ir visi dalykai, vadinami „mano“, taip pat priklauso Dievui“; tai yra, žmogus turėtų atsisakyti viso savininkystės jausmo. Tai padaręs, siekėjui nebereikia nieko trokšti nei iš pasaulio, nei iš Dievo; nes pats Dievas pasirūpina tuo, kas jam reikalinga. Po atidavimo, kūnas ir kiti objektai daugiau neturėtų atrodyti kaip žmogaus paties. Jei jie atrodo kaip žmogaus paties, tuomet atidavimas iš tikrųjų neįvyko. Štai kodėl Viešpats nurodo atiduoti su širdimi, apdovanota atskyrimo ir apmąstymo gebėjimu, kad ši tikrovė būtų tinkamai suprasta: šie objektai yra vien tik Dievo, visai ne žmogaus paties. Nurodymas atiduoti Dievui yra toks nepaprastas, kad net jei tai daroma nenoriai, tai vis tiek yra tik nauda. Priežastis ta, kad veiksmai ir objektai visai nėra žmogaus paties. Net ir atlikus veiksmus, juos galima atiduoti, tačiau tikras atidavimas įvyksta tik nutraukus ryšį su objektais ir veiksmais. Šis nutraukimas įvyksta tik tada, kai žmogus iš tikrųjų patiria, kad įrankiai (kūnas ir t.t.), priemonės (pasauliniai objektai), veiksmai ir „aš“ – visa tai priklauso vien tik Dievui. Siekėjai dažnai daro klaidą, bandydami laikyti priemones Dievo, tačiau jie nekreipia dėmesio į tai, kad „įrankiai ir pats aš taip pat priklauso Dievui“. Todėl jų atidavimas lieka neužbaigtas. Taigi, siekėjas turėtų priimti įrankius, priemones, veiksmus ir „aš“ – viską kaip priklausantį vien tik Dievui, kuo jie iš tikrųjų ir yra. Atsisakyti pačių veiksmų ir objektų formos nėra atidavimas. Priimti Dievo objektus kaip vien tik Dievo yra tikras atidavimas. Tas, kuris, laikydamas objektus savais, atiduoda juos Dievui, iš Dievo gauna daugybę objektų atgal; lyg žemė duoda daug kartų daugiau grūdų nei į ją pasėtos sėklos. Tačiau net ir gavus daug kartų daugiau, tai lieka ribota. Bet tas, kuris, nelaikydamas objektų savais (laikydamas juos vien tik Dievo), atiduoda juos Dievui, Dievas duoda Jam save patį ir net tampa įsiskolinęs. Prasmė ta, kad duodant, laikant objektą savu (dėl objekto svarbos širdyje), gaunama vertė yra pačiame objekte; bet duodant, nelaikant jo savu, žmogus pasiekia patį Dievą. Tikras atidavimas labai patinka Dievui. Tai nereiškia, kad Dievas iš atidavimo gauna kokią nors pagalbą; greičiau, tas, kuris atiduoda, tampa laisvas nuo veiksmo surišimo, ir čia slypi Dievo malonumas. Lyg mažas vaikas, atiduodamas tėvui rastą raktą kieme, džiugina tėvą – nors pats mažas vaikas yra tėvo, kiemas yra tėvo, ir raktas taip pat yra tėvo – vis dėlto tėvas džiaugiasi ne gaudamas raktą, o matydamas vaiko sentimentą (duoti). Jis pakelia ranką ir sako vaikui: „Tebūni toks aukštas!“ Tai yra, jis pakelia vaiką net aukščiau savęs. Panašiai, visi objektai, kūnas ir įkūnytas būtybė (aš) priklauso vien tik Dievui. Todėl, matant sentimentą atsisakyti savininkystės jų atžvilgiu ir atiduoti juos vien tik Dievui, džiugina Jį (Dievą), ir Jis tampa įsiskolinęs. **Ypatingas troškimo aspektas:** Dievas suprojektavo žmogaus kūną labai nuostabiai. Visos medžiagos, reikalingos žmogaus gyvenimui ir dvasinei praktikai, yra gausiai jam prieinamos. Dievo duotas atskyrimo gebėjimas taip pat yra jo viduje. Kai žmogus, nesuteikdamas svarbos tam atskyrimui, netinkamai naudoja gautus objektus, o greičiau laiko juos savais ir naudoja sau, bei išsiugdo prisirišimą prie gautų objektų ir troškimą tiems, kurie nebuvo gauti, tuomet jis patenka į gimimo ir mirties ratą. Objektai, asmenys, situacijos, įvykiai, gebėjimai, galia, kūnas, pojūčiai, protas, gyvybinė jėga, intelektas ir t.t., kurie atrodo esantys dabar, nebuvo su mumis anksčiau ir nebus su mumis amžinai vėliau; nes jie niekada nelieka tokie patys, jie keičiasi kiekvieną akimirką. Žmogus žino šią tikrovę. Jei žmogus priimtų taip, kaip žino, ir įtrauktų tai į savo elgesį, tuomet nėra nė menkiausios abejonės dėl jo išlaisvinimo. Priimti taip, kaip žino, reiškia: nelaikyti kūno ir kitų objektų savais ir sau, nuo jų nepriklausyti ir nepriimti jų vergijos, suteikiant jiems svarbą. Suteikti svarbą objektams yra didelė klaida. Laikyti save patenkintu jų įgijimu yra didelis surišimas. Būtent suteikiant svarbą mirtingiems objektams, atsiranda nauji troškimai jiems. Troškimas yra visų nuodėmių, kančių, sielvartų, nelaimių, pragarų ir t.t. šaknis. Per troškimą objektai neįgyjami, o net jei ir įgyjami likimo valia, jie neišlieka. Priežastis ta, kad objektai yra trumpalaikiai, ateina ir išeina, o „Aš“ yra amžinas. Todėl, atsisakęs troškimo, žmogus turėtų atlikti savo privalomas pareigas. Čia gali kilti abejonė: Be troškimo, kaip bus polinkis į veiksmą? Išsprendimas toks: Polinkis į veiksmą atsiranda tiek troškimo įvykdymui, tiek troškimo nutraukimui. Paprasti žmonės įsitraukia į veiksmą troškimo įvykdymui, o siekėjas įsitraukia savęs tyrinėjimui, tai yra, troškimo nutraukimui (Gita 5.11). Tiesoje, polinkis į veiksmą yra troškimo nutraukimui, o ne jo įvykdymui. Žmogaus kūnas yra duotas vien tik jo tikslo įvykdymui. Kai tikslas įvykdytas, nieko daugiau nėra ką daryti. Polinkis į veiksmą troškimo įvykdymui atsiranda tik tų žmonių, kurie pamiršo savo tikrąjį tikslą (Amžinojo Principo, Dievo, įgijimą). Viešpats tokius žmones pavadino „*kṛpaṇaḥ*“ (vargšais arba vertais gailesčio) – „*kṛpaṇāḥ phalahetavaḥ*“ (Gita 2.49). Atvirkščiai, tie, kurie įsitraukia į veiksmą, laikydami tikslą priešais save (troškimo nutraukimui), yra pavadinti „*manīṣī*“ (išminčiais arba žinovais) Viešpaties – „*phalaṁ tyaktvā manīṣiṇaḥ*“ (Gita 2.51). Tarnavimas, Savasties realizavimas ir Dievo įgijimo sentimentas yra tikslas, o ne troškimas. Mirtingų objektų įgijimo sentimentas yra troškimas. Todėl manyti, kad be troškimo nėra polinkio į veiksmą, yra klaida. Tikslui įvykdyti taip pat veiksmai vyksta tobulai. Tik atsisukus nuo savo visumos, Dievo, ir prisiimant ryšį su pasauliu (inertija), atsiranda tiek būtinybė, tiek troškimas. Kai klaidingai priskiriamas ryšys su pasauliu yra visiškai atsisakomas, būtinybė įvykdoma ir troškimas nutrūksta. **„Nirāśīrnirmamo bhūtvā yudhyasva vigatajvaraḥ“** – Net ir atidavus visus veiksmus ir objektus (veiksmų medžiagas) Dievui, gali likti šiek tiek troškimo, savininkystės ir sielvarto pėdsakų. Pavyzdžiui, mes kažkam davėme knygą. Matant jį ją skaitant, mūsų manyje kyla mintis: „Jis skaito *mano* knygą.“ Tai yra savininkystės pėdsakas, kuris lieka net ir atidavus knygą. Kad atsisakytų šio pėdsako, Viešpats sako Arjunai: Neturėk *troškimo* naujiems objektams, neturėk *savininkystės* gautiems objektams ir neturėk *sielvarto* dėl prarastų objektų. Tikras visko atidavimo bandymas yra tas, kad nelieka nė menkiausio troškimo, savininkystės ar sielvarto pėdsako. Tie siekėjai, kuriems, net ir atidavus viską Dievui, dėl praeities įspaudų atsiranda troškimas, savininkystė ir sielvartas dėl kūno ir kitų objektų, niekada neturėtų nusiminti. Priežastis ta, kad tas, kuriam atsiranda troškimas, iš tikrųjų yra be troškimo; tas, kuriam atsiranda savininkystė, iš tikrųjų yra be savininkystės; ir tas, kuriam atsiranda sielvartas, iš tikrųjų yra be sielvarto. Panašiai, tas, kuris laiko kūną kaip „aš“ (*aham*), iš tikrųjų yra bekūnis (laisvas nuo aš-manymo). Todėl kiekvienas žmogus yra visiškai teisėtas būti be troškimo, savininkystės ir sielvarto. Gitoje žodis „*jvara*“ (karščiavimas/sielvartas) pasirodo tik čia. Kare yra galimybė, kad atsirastų sielvartas dėl šeimyninio prisirišimo ir pan. Todėl, būdamas ypatingai atsargus atliekant privalomą karo pareigą, Viešpats, vartodamas žodį „*vigatajvaraḥ*“, sako Arjunai atlikti karo pareigą be sielvarto. Kadangi priešais Arjuną buvusi privaloma pareiga buvo karo pavidalu, Viešpats, žodžiu „*yudhyasva*“, įsako jam kovoti. Čia Viešpaties ketinimas nėra apie kovą, o apie savo pareigos atlikimą. Todėl, kokia pareiga laiku laiku atsiranda priešais siekėją, jis turėtų ją atlikti su atidavimo Dievui intelektu, būdamas be troškimo, be savininkystės ir be sielvarto. Jis neturėtų žiūrėti į jos rezultatą (sėkmę ar nesėkmę). Išlikti pusiausvyroje sėkmėje-nesėkmėje, palankumo-nepalankume ir t.t. yra būti „*vigatajvara*“; nes laimė, kylanti iš palankių sąlygų, ir nerimas, kylantis iš nepalankių sąlygų – abu yra *jvara* (sielvartas). Prisirišimas-priešiškumas, džiaugsmas-sielvartas, geismas-pykas ir t.t. taip pat yra *jvara*. Trumpai tariant, visos psichinės iškraipymai (kančios), kaip prisirišimas-priešiškumas, nerimas, sujudimas, nerimastis ir t.t., yra *jvara*, ir būti laisvam nuo jų yra žodžio „*vigatajvaraḥ*“ prasmė. **Ypatingas aspektas:** Kai siekėjo vieninteliu tikslu tampa Dievo įgijimas, tuomet kokias medžiagas (objektus, situacijas ir t.t.) jis turi, visos tampa priemonėmis (įrankiais dvasinei praktikai). Tuomet, tose medžiagose, nėra gerų ir blogų padalijimo. Todėl, medžiaga, kuri yra, ir tokia, kokia yra, vien tik ji ir toje pačioje būsenoje yra atiduodama Dievui. Ką Dievas davė, vien tik tai ir yra grąžinama Jam. Net ir atidavus visus veiksmus Dievui, kokie troškimas, savininkystė ir sielvartas yra suvokiami savyje, jie taip pat turi būti atiduodami Dievui. Atidavus Dievui, žmogus įsitvirtina Dieve. Tam, kas trokšta įgyti Jogą, veiksmas yra vadinamas priežastimi – „*ārurukṣormuneryogaṁ karma kāraṇamucyate*“ (Gita 6.3). Priežastis ta, kad tik atlikdamas privalomas pareigas, siekėjas suvokia, kokie ir kur yra jo trūkumai (troškimas, savininkystė ir t.t.). Štai kodėl, dvyliktojo skyriaus dvyliktame šlokoje, veiksmų vaisių atsisakymas (Karma Joga) yra vadinamas pranašesniu už meditaciją; nes meditacijoje, siekėjo dėmesys ypač lieka proto nerimastingume, ir jis laiko vien proto fiksavimą meditacijos objekte kaip meditacijos sėkmę. Tačiau jo dėmesys nukreipiamas į kitus trūkumus (troškimą, savininkystę ir t.t.) tik tada, kai jis atlieka veiksmą. Todėl, dabartiniame šlokoje, žodžiu „*yudhyasva*“, Viešpats nurodo atlikti privalomą pareigą. Kaip keturiasdešimt aštuntame antrojo skyriaus šlokoje, Viešpats nurodė atlikti pareigą būnant pusiausvyroje sėkmėje ir nesėkmėje, taip pat čia (trisdešimtajame šlokoje) Jis nurodo kovoti, tai yra, atlikti privalomą pareigą, būnant be troškimo, be savininkystės ir be sielvarto. Kai net toks sunkus (žiaurus) veiksmas kaip karas gali būti atliekamas su pusiausvyra, tuomet koks kitas veiksmas yra toks, kurio negalima atlikti su pusiausvyra? Pusiausvyra atsiranda tik tada, kai kyla sentimentas: „Kūnas nėra aš, ne mano, ir ne man“ – kuo jis, tiesoje, ir yra. Privalomos pareigos atlikimas yra įmanomas tik tada, kai siekėjo tikslas nėra pasaulis, o vien tik Dievas. Kaip siekėjas, turėdamas Dievo įgijimo tikslą, tampa vis labiau pareigingas, taip ir trūkumai, kaip troškimas, savininkystė, prisirišimas ir t.t., automatiškai sunaikinami, ir patiriama savo natūralios būsenos pusiausvyroje realizacija. Visiškai patyrus savo būseną pusiausvyroje, veikėjiškumo jausmas yra visiškai išnaikinamas, ir pasiekiamas vienybė su tikslu. Tai yra taisyklė, kad kai nelieka noro ką nors įgyti ar padaryti sau pačiam, „*aham*“ (asmenybė) automatiškai išnyksta. Arjuna trokšta gerovės (*śreya*), tačiau vengdamas privalomos pareigos karo pavidalu. Todėl, kai Arjuna klausia apie savo gerovę, Viešpats nurodo jam atlikti privalomą karo pareigą; nes pagal Viešpaties požiūrį, gerovė yra įgyjama atliekant privalomą pareigą, tai yra, per Karma Jogą, taip pat per Jñāna Jogą ir Bhakti Jogą. **Ryšys:** Paskelbęs savo paties doktriną (principą) ankstesniame šlokoje, Viešpats dabar, kitame dviejame šlokuose, pagrindžia savo doktriną.