Todėl, geriausiasis iš Bharatų, Arjuna! Pirmiausia, suvaldęs juslius, privali jėga sunaikinti šį nuodėmingą troškimą, didįjį žinojimo ir realizacijos naikintoją.
Komentaras: „Todėl pirmiausia suvaldyk juslius, geriausiasis iš Bharatų“ – Juslių suvaldymas reiškia neleisti jiems įsitraukti į juslių objektus su malonumo siekio požiūriu, bet leisti jiems įsitraukti tik su vien išlikimo arba kaip įrankio požiūriu. Ketinimas yra toks, kad neturėtų būti įsitraukimo į juslių objektus su prisirišimu, nei atsitraukimo nuo jų su priešiškumu. (Gita 18.10) Įsitraukimas su prisirišimu ir atsitraukimas su priešiškumu stiprina prisirišimą ir priešiškumą, ir net prieš savo valią jie veda žmogų į žlugimą. Todėl vien šventraščiai yra autoritetas, leidžiantis pažinti įsitraukimą ir atsitraukimą, arba pareigą ir nepareigą. (Gita 16.24) Atliekant pareigą ir atmetant nepareigą pagal šventraščius, jusliai tampa suvaldyti. Priežastis, kodėl nurodoma pirmiausia reguliuoti juslius, norint sunaikinti troškimą, yra ta, kad kol žmogus lieka juslių valdžioje, jo regėjimas nesisuka į Tiesą; o be regėjimo, nukreipto į Tiesą, t.y., be Tiesos patyrimo, troškimas nėra visiškai sunaikinamas.
Žmogaus įsitraukimas įvyksta tik per juslius. Todėl jis pirmiausia įsipina į juslių objektus, kas sukelia troškimą tiems objektams. Atlikdamas veiksmus, prisotintus troškimo, žmogus visiškai patenka juslių valdžion, ir tai veda prie jo žlugimo. Tačiau žmogus, kuris, suvaldęs juslius, atlieka privalomus veiksmus be troškimo požiūrio, yra greitai pakeliamas aukštyn.
„Šis žinojimo ir realizacijos naikintojas“ – Žodis „žinojimas“ gali reikšti ir šventraštinį žinojimą; pavyzdžiui, kontekste apie brahmano natūralias pareigas, žodis „žinojimas“ reiškia šventraštinį žinojimą. (Gita 18.42). Tačiau pagal čia esantį kontekstą atrodo tinkama „žinojimą“ suprasti kaip diskriminaciją (atskirą pareigos ir nepareigos pažinimą). Žodis „realizacija“ reiškia ypatingą žinojimą, t.y., Tiesos žinojimą (patyriminį žinojimą, tikrąjį žinojimą arba sąmoningumą).
Tiek diskriminacija, tiek Tiesos žinojimas yra savaime aiškūs. Tiesos žinojimo patyrimas nėra suteikiamas visiems, tačiau diskriminacijos patyrimas yra suteikiamas kiekvienam. Ši diskriminacija ypač būdinga žmogui. Tai taip pat patvirtina žodis „nepageidaujant“ Arjunos klausime (Kodėl žmogus daro nuodėmę net nepageidaujant?), kuris rodo, kad žmogus turi diskriminaciją ir būtent per šią diskriminaciją jis pažįsta tiek nuodėmę, tiek dorybę ir nenori daryti nuodėmės. Noras nedaryti nuodėmės nekyla be diskriminacijos. Tačiau šis „troškimas“ užgožia tą diskriminaciją ir neleidžia jai atsibusti.
Kai diskriminacija atsibunda, žmogus atlieka visus veiksmus žvelgdamas į ateitį, t.y., pasekmę. Tačiau dėl troškimo, užgožiančio diskriminaciją, regėjimas visai nenukreipiamas į pasekmę. Būtent todėl, kad regėjimas nenukreipiamas į pasekmę, jis daro nuodėmę.
Taigi, kai šis troškimas neleidžia atsibusti net tokiai diskriminacijai, kurią patiria visi, tai kaip jis leis atsibusti tam Tiesos žinojimui, kurio nepatiria visi? Todėl čia „troškimas“ apibūdinamas kaip tiek žinojimo (diskriminacijos), tiek realizacijos (sąmoningumo) naikintojas.
Iš tikrųjų šis troškimas neišnaikina (nesukelia nebuvimo) žinojimo ir realizacijos; veikiau, jis užgožia abu juos, t.y., neleidžia jiems pasireikšti. Jų užgožimas čia apibūdinamas kaip jų naikinimas. Priežastis ta, kad žinojimas ir realizacija niekada nėra sunaikinami. Naikinimas iš tikrųjų įvyksta tik „troškimui“. Kaip tada, kai debesys ateina prieš akis, sakoma, kad „debesys užgožė saulę“, tačiau iš tikrųjų saulė nėra užgožta; veikiau, akys yra užgožtos. Panašiai sakoma, kad „troškimas užgožė žinojimą ir realizaciją“, tačiau iš tikrųjų žinojimas ir realizacija nėra užgožti; veikiau, intelektas yra užgožtas.
„Todėl sunaikink šį nuodėmingąjį“ – Troškimas yra visų nuodėmių šaknis. Todėl, kai troškimas kyla, išlieka nuodėmės galimybė. Vėliau troškimas užgožia žmogaus diskriminaciją ir padaro jį aklu, dėl ko jis praranda pačią nuodėmės ir dorybės žinojimą ir įsitraukia vien į nuodėmes. Tai veda prie jo didelio žlugimo. Todėl Viešpats, apibūdindamas troškimą kaip didįjį nuodėmingąjį, įsako, kad jis būtinai turi būti sunaikintas.
Galvodamas, kad namų ūkio gyvenimas nėra tinkamas, žmogus turėtų tapti asketu, pasitraukti į atsiskyrimą – su tokiomis mintimis žmogus nori pakeisti veiksmą, bet neatsisako priežasties, „troškimo“; jis net negalvoja jo atsisakyti. Jei jis atsisakytų troškimo, tada visi veiksmai automatiškai taptų teisingi. Kai žmogus miršta laikydamasis troškimo gyventi ir kitų troškimų, tie troškimai tampa jo kito gimimo priežastimi. Ketinimas yra toks, kad kol troškimas išlieka žmoguje, jis lieka surištas gimimo ir mirties grandinėje. Taigi, be surišimo, troškimas neatlieka jokios kitos paskirties.
Kai žmogus turi trauką prie inertiškų objektų, tik tada kyla troškimas jiems. Kai tik troškimas kyla, diskriminacijos regėjimas yra nuslopinamas ir vyrauja juslių regėjimas. Jusliai įtraukia žmogų tik į malonumų, gaunamų iš garso ir kitų juslių objektų, mėgavimąsi. Net gyvūnų ir paukščių polinkiai lieka tik iki malonumo, gaunamo per juslius, lygio. Tačiau dėl troškimo, užgožiančio diskriminaciją, žmogus pradeda trokšti objektų dėl juslių kilusio malonumo, o tada pradeda trokšti pinigų dėl objektų. Ne tik tai, jo regėjimas pereina nuo pačių pinigų prie pinigų skaičiavimo (kauptinėjimo). Tada jis įsitraukia tik į pinigų skaičiaus didinimą. Pinigų kauptinėjimas yra žemesnis nei pinigai, reikalingi vien išlikimui, ir net palyginti su kauptinėjimu, pinigų skaičiavimas yra labai žeminantis. Norėdamas padidinti skaičių, jis net pradeda daryti nuodėmingus veiksmus, tokius kaip melas, apgaulė, sukčiavimas, vagystė ir pan., o kai skaičius didėja, jame kyla ir išdidumas, kuris yra demoniško turto šaknis. Taigi, dėl troškimo žmogus žengia link didelio žlugimo. Todėl Viešpats įsako visiškai sunaikinti šį didįjį nuodėmingąjį – troškimą.
★🔗
