BG 3.6 — Karma Joga
BG 3.6ⓘ📚 Go to Chapter 3
कर्मेन्द्रियाणिसंयम्ययआस्तेमनसास्मरन्|इन्द्रियार्थान्विमूढात्मामिथ्याचारःसउच्यते||३-६||
karmendriyāṇi saṃyamya ya āste manasā smaran . indriyārthānvimūḍhātmā mithyācāraḥ sa ucyate ||3-6||
कर्मेन्द्रियाणि: organs of action | संयम्य: restraining | य: who | आस्ते: sits | मनसा: by the mind | स्मरन्: remembering | इन्द्रियार्थान्विमूढात्मा: sense-objects | मिथ्याचारः: hypocrite | स: he | उच्यते: is called
GitaCentral Lietuvių▲
Tas, kuris, sulaikydamas veiksmų organus, sėdi mintyse prisimindamas juslių objektus, tas apgaulėtas sielos vadinamas veidmainiu.
★
🙋 Lietuvių Commentary▲
【Žodžių reikšmės】 कर्मेन्द्रियाणि (Karmendriyani) - veikimo organai, संयम्य (Samyamya) - suvaldant, यः (Yah) - tas, kuris, आस्ते (Aste) - sėdi, मनसा (Manasa) - protu, स्मरन् (Smaran) - prisimindamas, इन्द्रियार्थान् (Indriyarthan) - juslių objektus, विमूढात्मा (Vimudhatma) - klystančio proto, मिथ्याचारः (Mithyacarah) - veidmainis, सः (Sah) - jis, उच्यते (Uchyate) - yra vadinamas. 【Svami Sivanandos komentaras】 Penki veikimo organai, arba Karma Indriyas, yra kalba, rankos, kojos, lytiniai organai ir išangė. Jie kyla iš radžasinės penkių subtilių elementų dalies. Tas, kuris suvaldo veikimo organus, bet sėdi mintyse narpliodamas juslių objektus, yra nuodėmingo elgesio žmogus. Jis yra saviapgaulėje ir yra tikras veidmainis. Veikimo organai turi būti kontroliuojami, bet mintys taip pat turi būti valdomos. Protas turi būti tvirtai sutelktas į Viešpatį. Tik tada tapsite tikru Joginu ir pasieksite savirealizaciją.
★
English
Swami Gambirananda
Swami Adidevananda
Hindi
Swami Ramsukhdas
Sanskrit
Sri Ramanuja
Sri Madhavacharya
Sri Anandgiri
Sri Jayatirtha
Sri Abhinav Gupta
Sri Madhusudan Saraswati
Sri Sridhara Swami
Sri Dhanpati
Vedantadeshikacharya Venkatanatha
Sri Purushottamji
Sri Neelkanth
Sri Vallabhacharya
Detailed Commentary▲
**3.6:** Tas, kuris prievarta sulaiko veikimo organus (visus juslius), bet mintyse tebesilaiko juslių objektuose, yra vadinamas klaidingo intelekto žmogumi ir veidmainiu. **Komentaras:** Čia terminas „veikimo organai“ (karmendriyāṇi) reiškia ne tik penkis veikimo organus (kalbą, rankas, pėdas, lytinius organus ir išangę), bet kartu su jais apima ir penkis suvokimo organus (ausis, odą, akis, liežuvį ir nosį); nes be suvokimo organų veikimo organai vieni patys negali atlikti veiksmo. Be to, vien išoriškai sulaikant rankas, pėdas ir kt. (veikimo organus), bet nesulaikant akių, ausų ir kt. (suvokimo organų), taip pat ne visiškai pagrįstai būtų įtvirtinamas veidmainystės apibūdinimas. Gitoje suvokimo organai laikomi įtrauktais į veikimo organus. Todėl nors Gitoje sutinkamas žodis „veikimo organai“, žodžio „suvokimo organai“ niekur nerandama. Penkto skyriaus 8 ir 9 šlokuose tokie veiksmai kaip matymas, girdėjimas, lietimas ir kt., kurie yra suvokimo organų funkcijos, taip pat sugrupuojami kartu su veikimo organų veiksmais, įrodant, kad Gita suvokimo organus taip pat laiko veikimo organais. Gita taip pat laiko proto veiksmus veiksmu – „Kokį veiksmą žmogus atlieka savo kūnu, kalba ir protu“ (18.15). Esmė ta, kad vien dėl to, jog prigimtis yra aktyvi, visos jos funkcijos yra aktyvios. Nors žodis „sulaikyti“ (saṁyamya) paprastai reiškia tinkamai reguliuoti juslius, t.y., juos pajungti valdžion, čia šiame kontekste šio žodžio reikšmė nėra juslių pajungimas valdžion, bet prievarta juos sulaikyti išoriškai. Priežastis ta, kad jei jusliai būtų pajungti valdžion, tokį žmogų pavadinti veidmainiu nebūtų tinkama. Klaidingo intelekto žmogus (neturintis atskyrimo tarp teisingo ir neteisingo) prievarta išoriškai sulaiko juslių veiksmus, bet mintyse tebesilaiko tų juslių objektuose ir tokią būseną laiko veiksmų atsisakymu. Todėl jis vadinamas veidmainiu, t.y., tuo, kuris praktikuoja netikrą elgesį. Nors jis išoriškai atsisakė juslių objektų ir galvoja: „Aš neatlieku veiksmo“, net ir tokioje būsenoje jis iš tiesų netapo veiksmo atsisakiusiu. Priežastis ta, kad nors jis išoriškai atrodo neveiklus, dėl egoizmo, savininkystės ir troškimo veiksmas objekto malonumo pavidalu iš tiesų vyksta prisirišimo prie objektų mintyse laikymosi pavidalu. Pasaulietiniai malonumai gali būti mėgaujamasi tiek išoriškai, tiek protiškai. Kaip prisirišus mėgaujantis malonumais išoriškai, viduje susidaro malonumų įspaudai, taip pat įspaudai susidaro ir mėgaujantis malonumais protiškai, t.y., prisirišus mintyse laikantis malonumų. Išoriškai žmogus gali atsisakyti malonumų dėl samprotavimo, socialinio tinkamumo ar bijojimo sutrikdyti pasaulietinius reikalus, tačiau nėra jokios išorinės kliūties mėgautis malonumais protiškai. Todėl jis ir toliau mėgaujasi malonumais protiškai ir neteisingai didžiuojasi, galvodamas: „Aš esu malonumų atsisakiusis“. Malonumų mėgavimasis protiškai yra ypač žalingas, nes suteikia gausias galimybes tokiam mėgavimuisi. Todėl dvasinis siekėlis turėtų, kaip jis saugo save nuo išorinių malonumų ir juos atsisako, taip pat ypatingu budrumu atsisakyti mintyse laikytis malonumų. Ardžuna taip pat nori atsisakyti veiksmų pačioje jų esmėje ir klausia Viešpaties: „Kodėl Tu įtrauki mane į šį baisų veiksmą?“ Atsakydamas, Viešpats čia sako, kad žmogaus, kuris, išlaikydamas egoizmą, savininkystę, prisirišimą, troškimą ir kt., vien išoriškai atsisako veiksmų ir laiko save neveikliu, elgesys yra netikras. Esmė ta, kad dvasinis siekėlis neturėtų atsisakyti veiksmų pačioje jų esmėje, bet turėtų ir toliau juos atidžiai atlikti, būdamas laisvas nuo troškimo ir prisirišimo. **Ryšys:** Ketvirtoje šlokoje Viešpats nurodė, kad veiksmų atsisakymas yra nereikalingas tiek Karmajogos, tiek Sankhjajogos perspektyvų požiūriu. Tada penktoje šlokoje Jis pasakė, kad nė vienas žmogus jokioje būsenoje negali išbūti net akimirką neatlikdamas veiksmo. Šeštoje šlokoje vieno, kuris prievarta sulaiko juslių veiksmus ir laiko save neveikliu, elgesys paskelbiamas netikru. Tai įrodo, kad vien išorinis veiksmų atsisakymas nėra jų tikrasis atsisakymas. Todėl sekančioje šlokoje Viešpats paaiškina tikrojo atsisakymo ženklą.
★
↑