1.36 O Janardana! Kokios malonės mes rasime nužudę šiuos Dhritarašthros sūnus? Nužudę šiuos užpuolikus, mes tik sukaupsime nuodėmės.
Komentaras: „Nužudę Dhritarašthros sūnus... nužudę šiuos užpuolikus“ – Kokią laimę mes pasieksime, nugalėję ir išžudę visus Dhritarašthros sūnus bei jų sąjungininkus karius? Net jei, veikiami pykčio ar godos jėgos, mes juos ir nužudysime, tik tą jėgai nusilpus mums teks verkti – tai yra, mums teks atgailauti, galvojant: „Kokią didelę neteisybę mes padarėme savo pyktyje ir goboje?“ Mūsų giminaičių prisiminimai mus nuolat gelstės jų nebuvimu. Jų mirties sielvartas nuolat kankins mūsų protą. Ar tokioje būsenoje mes kada nors galėsime būti laimingi? Tai reiškia, kad nužudę juos, kol gyvensime šiame pasaulyje, mūsų protas niekada neras laimės; o nužudymo sukaupta nuodėmė mums sukels siaubingas kančias pomirtiniame gyvenime.
Užpuolikai yra šešių tipų: tas, kuris padega ugnį, tas, kuris duoda nuodų, tas, kuris pakelia ginklą žudyti, tas, kuris grobia turtą, tas, kuris užima žemę (karalystę), ir tas, kuris pagrobia žmoną (žr. pastabą p. 25). Visos šešios šios charakteristikos buvo pačios Duryodhanos ir kitų. Jie bandė nužudyti Pandavus padegdami lako namą. Jie nunuodijo Bhimaseną ir įmetė jį į vandenį. Jie iš tiesų buvo pasiruošę su ginklais rankose, kad nužudytų Pandavus. Apgaulė lošiant kauliukais jie apvogė Pandavus, atėmę jų turtą ir karalystę. Visuotiniame susirinkime Duryodhana labai įžeidė Draupadį tokiais žodžiais kaip: „Aš tave laimėjau, tu tapai mano vergė“, o Duryodhanos ir kitų paskatintas Džajadratas pagrobė Draupadį.
Pagal šventųjų raštų nuostatas, už užpuoliko nužudymą žudikui nekyla jokios kaltės (nuodėmės) – „Užpuoliko žudikui nekyla nuodėmės“ (Manusmriti 8.351). Tačiau, nors užpuoliko nužudymas yra pateisinamas, pats žudymo veiksmas nėra geras. Šventieji raštai taip pat teigia, kad niekada neturėtume prievartauti jokios būtybės – „Nereikėtų žaloti visų būtybių“. Neprievartavimas yra aukščiausia dharma – „Ahimsa yra aukščiausia dharma“ (žr. pastabą p. 26). Tad kodėl mes, įveikti pykčio ir godos, turėtume žudyti savo pačių giminaičius?
Nors šie užpuolikai, Duryodhana ir kiti, yra nusipelnę būti nužudyti dėl savo užpuoliko pobūdžio, tačiau kadangi jie yra mūsų pačių giminaičiai, jų žudymas mums atneš tik nuodėmę, nes šventieji raštai skelbia, kad tas, kuris naikina savo pačią šeimą, tampa itin nuodėmingas – „Jis yra labiausiai nuodėmingas, kuris sukelia savo šeimos sunaikinimą“. Todėl kaip galima nužudyti tuos užpuolikus, kurie yra mūsų artimi giminaičiai? Tinkama yra nutraukti santykius su jais, atsiriboti nuo jų, bet netinkama yra juos žudyti. Pavyzdžiui, jei savo pačio sūnus tampa užpuoliku, galima nuo jo atsiriboti, bet jį jau tikrai negalima nužudyti.
**Jungtis:** Ankstesniame šlokoje išaiškinus karo blogąsias pasekmes, Ardžuna dabar nurodo visišką netinkamumą įsijauti į mūšį.
★🔗
