Nors šie (Durdžiodana ir kiti), kurių skiriamoji intelekto galia dėl godumo prarasta, nemato nuodėmės, kylančios iš giminės naikinimo, ir nuodėsmes, kylančios iš priešiškumo draugams, (vis dėlto) O Džanardana! Mes, kurie tiksliai žinome nuodėmę, kylančią iš giminės naikinimo, kodėl mes neturėtume apsvarstyti vengti šios nuodėmės?
**Komentaras:** Polinkis, kuris nepalankstomai veržiasi į turtą, žemę, namus, pagarbą, pagyrimą, padėtį, valdžią ir pan., su mintimi – 'Štai tiek jau įgytą, dar truputį daugiau tebūnie įgyta; tebūnie toks įgijimas amžinas' – vadinamas 'godumu' (lobha). Dėl šio godumo polinkio šių Durdžiodanos ir kitų skiriamoji galia yra prarasta. Dėl to jie nesugeba apsvarstyti: dėl kokios karalystės mes ketiname įvykdyti tokią didelę nuodėmę, ketiname sunaikinti savo giminaičius? Kiek dienų ta karalystė pasiliks pas mus, ir kiek dienų mes pasiliksime su ja? Jei karalystė išnyks, kol mes dar gyvi, kokia bus mūsų būklė? O jei mūsų kūnai išnyks, kol karalystė liks, kokia bus būklė? Juk sielvartas, kurį patiriama atsiskyrus, yra proporcingas malonumui, kurį gaunama susijungus. Iš tiesų, sielvartas atskyryje yra didesnis nei malonumas susijungime. Prasmė ta, kad kadangi godumas užgožė jų vidinę esybę, jie mato tik karalystę. Jie visai nemato, kokia siaubinga nuodėmė kils sunaikinus giminę.
Kur yra karas, ten yra laiko, turto ir jėgų naikinimas. Kyla įvairių nerimų ir nelaimių. Net tarp dviejų draugų atsiranda nesutarimų ir išauga priešiški jausmai. Atsiranda įvairių nesutarimų. Iš nesutarimų kyla priešybė. Pavyzdžiui, Drupada ir Drona – abu nuo vaikystės buvo draugai. Tačiau įgijęs karalystę, Drupada vieną dieną įžeidė Droną ir atmetė tą draugystę. Tai sukūrė priešybę tarp karaliaus Drupados ir Dronačarjos. Keršydamas už savo įžeminimą, Dronačarja privertė Dhrištadjumną nugalėti karalių Drupadą ir atėmė pusę jo karalystės. Atsakydamas į tai, Drupada atliko aukojimą, kad sunaikintų Dronačarją, iš kurio gimė Dhrištadjumna ir Draupadi. Taigi, jie visai nemato, kokia siaubinga nuodėmė kils iš priešiškumo draugams!
**Ypatingas aspektas:** Dalykai, kurių mums šiuo metu trūksta – net ir be jų mūsų reikalai vyksta, mes gyvename gerai. Tačiau kai mes tuos dalykus įgyjame, o vėliau vėl nuo jų atsiskiriame, jų nebuvimo skausmas yra didelis. Prasmė ta, kad nuolatinis dalykų nebuvimas anksčiau nebuvo toks sielvartingas kaip sielvartas, kuris ateina susijungus su daiktais ir vėliau atsiskiriant nuo jų. Net ir taip, dėl godumo žmogus nuolat siekia įgyti tuos dalykus, kurių nebuvimą jis suvokia savo valdyme. Jei apmąstytume, net jei tie dalykai, kurių nebuvimas egzistuoja dabar, bus įgyti tarpu pagal likimą, galų gale, liks tik jų nebuvimas. Todėl mūsų būsena išlieka tokia pati, kokia buvo prieš įgijant tuos dalykus. Tarpu, dėl godumo, mums teko tik pastangų ant pastangų; tik sielvartas ant sielvarto. Nedidelė laimė, kuri atsitiko tarpu susijungus su daiktais, įvyko vien dėl godumo. Jei nebūtų vidinio trūkumo kaip godumas, laimė iš susijungimo su daiktais tiesiog negali būti. Panašiai, jei nebūtų trūkumo kaip apgaulė (moha), laimė iš giminaičių tiesiog negali būti. Jei nebūtų trūkumo kaip troškimas, laimė iš kaupimo tiesiog negali būti. Prasmė ta, kad pasaulietinė laimė kyla iš vienokio ar kitokio trūkumo. Jei nėra jokio trūkumo, laimės iš pasaulio tiesiog negali būti. Tačiau dėl godumo žmogus net negali to apmąstyti. Šis godumas sunaikina jo skiriamąjį intelektą.
Dabar Ardžuna iškelia savo mintį: Nors Durdžiodana ir kiti nemato nuodėmės, kylančios iš jų giminės naikinimo, ir nuodėmės, kylančios iš priešiškumo draugams, vis dėlto mes privalome matyti nelaimių seką, kylančią iš giminės naikinimo [kurią Ardžuna aprašys nuo keturiasdešimtos iki keturiasdešimt ketvirtos eilutės]; nes mes gerai žinome nuodėmes, kylančias iš giminės naikinimo, ir taip pat gerai žinome nuodėmes, kylančias iš priešiškumo (priešo, piktanoriškumo) draugams. Jei tie draugai mums sukelia sielvartą, tas sielvartas mums nėra žalingas. Priežastis ta, kad sielvartas tik sunaikins mūsų praeities nuodėmes, jis mus tik išvalys. Tačiau jei mūsų sąmonėje yra priešiškumas – priešybė – ji pasiliks su mumis net po mirties ir gyvenimas po gyvenimo skatins mus daryti nuodėmes, veda mus į visišką žlugimą. Kodėl mes neturėtume apsvarstyti vengti šios nuodėmės, kuri sukelia tokias nelaimes ir sukuria priešiškumą draugams? Tai yra, apmąstę mes būtinai privalome vengti šios nuodėmės.
Čia Ardžunos žvilgsnis nukreiptas į Durdžiodanos ir kitų godumą, tačiau jis pats kalba, esąs surištas gimininiu prieraišumu (apgaulės) – jo žvilgsnis nėra nukreiptas į tai. Todėl jis nesupranta savo pareigos. Tai taisyklė, kad kol žmogaus žvilgsnis lieka nukreiptas į kitų trūkumus, jis nemato savo paties trūkumo; priešingai, atsiranda išdidumas, kad 'Jie turi šį trūkumą, bet mes neturime šio trūkumo'. Tokioje būsenoje jis net negali pagalvoti, kad jei jie turi kokį nors trūkumą, mes galbūt irgi turime kokį kitą trūkumą. Net jei nėra kito trūkumo, kitų trūkumų matymas – tai pats savaime yra trūkumas. Kitų trūkumų matymas ir savo gerumo išdidumas – šie du trūkumai visada egzistuoja kartu. Ardžuna taip pat mato trūkumus Durdžiodanoje ir kituose ir turi išdidumą dėl savo gerumo (gerumo išdidumo šešėlyje lieka tik trūkumai), todėl jis nemato apgaulės trūkumo savyje.
**Ryšys:** Kokios yra tos nuodėmės, kylančios iš giminės naikinimo, kurias mes žinome? Tų nuodėmių seka paaiškinama kitose penkiose eilutėse.
★🔗
