1.46. „Jei šie Dhritaštros šalininkai, ginkluoti rankose, nužudytų net mane, kuris kovos lauke nesipriešinu ir esu be ginklo, tai būtų man labiausiai naudinga.“
Komentaras: Ardžuna samprotauja, kad jei jis visiškai pasitrauks iš karo, galbūt ir šie Duryodhana bei kiti pasitrauks. Priežastis ta, kad jeigu mes nieko nesigeidžiame ir kovoti nenorime, tai kodėl gi šie žmonės kautųsi? Tačiau galbūt šie Dhritaštros šalininkai, apsėsti aistros ir laikantys ginklus rankose, galvodami: „Tegul šaknis mūsų kelyje yra amžinai pašalinta, tegul priešas sunaikinamas“, galėtų nužudyti net mane, kuris nesipriešinu ir esu be ginklo. Tas jų žmogžudystis tikrai būtų man naudinga. Nes didžiąją nuodėmę, kurią buvau pasiryžęs padaryti nužudydamas savo vyresniuosius kare, atpirktų tas veiksmas; aš būčiau išvalytas nuo tos nuodėmės. Paslėpta prasmė ta, kad jei kovoti nesiversiu, būsiu išgelbėtas nuo nuodėmės ir mano dinastija taip pat nebus sunaikinta.
[Asmuo aprašydamas sau dalykus, paveikia save asmeniškai. Kai Ardžuna, apimtas sielvarto, pradėjo kalbėti nuo dvidešimt aštuntos šlokos, jis nebuvo toks sielvartingas, kaip dabar. Iš pradžių Ardžuna nebuvo pasitraukęs iš karo, tačiau kalbėdamas, apimtas sielvarto, galiausiai pasitraukia iš karo ir atsisėda, metęs šalin savo lanką ir strėles. Viešpats pagalvojo: „Tegul Ardžunos kalbos protrūkis nuslūgsta, tada aš kalbėsiu.“ Tai yra, kai Ardžunos sielvartas bus visiškai išreikštas išorėje ir viduje neliks jokio sielvarto, tik tada mano žodžiai paveiks jį. Todėl Viešpats tarpe nekalbėjo.]
Ypatingas aspektas:
Iki šiol, laikydamas save teisingu, Ardžuna pateikė visus argumentus ir samprotavimus, kodėl reikia pasitraukti iš karo. Žmonės, įstrigę pasaulyje, laikys teisingais tik Ardžunos argumentus ir nelaikys teisingais punktų, kuriuos Viešpats vėliau paaiškins Ardžunai! To priežastis ta, kad žmonės supranta kaip teisingus tik tuos teiginius, kurie priklauso jų pačių būsenai ir lygiui; jie negali suvokti aukštesnio lygio teiginių. Ardžuno viduje yra šeimyninė prisirišimas, ir būdamas apsėstas to prisirišimo, jis kalba tokius puikius dalykus apie darmą ir dorybę. Todėl tik tie žmonės, kurių viduje yra šeimyninis prisirišimas, Ardžunos teiginius ras teisingais. Tačiau Viešpaties regėjimas nukreiptas į sielos gerovę – kaip ji gali jos pasiekti? Tie žmonės (su pasaulietiška rega) negali suvokti šio aukštesniojo Viešpaties regėjimo. Todėl jie nelaikys Viešpaties teiginių teisingais; greičiau jie galvos, kad buvo labai tinkama, jog Ardžuna būtų išgelbėtas nuo karo nuodėmės, tačiau Viešpats padarė neteisingai, įtraukdamas jį į karą!
Iš tikrųjų, Viešpats neprivertė Ardžunos kariauti; greičiau Jis suteikė jam žinią apie jo pareigą. Karas atėjo pas Ardžuną automatiškai kaip jo pareiga. Todėl mintis apie karą buvo Ardžunos paties; jis pats buvo įsijungęs į karą, todėl jis ir pakvietė bei atvedė Viešpatį. Tačiau, savo intelektu tą mintį laikydamas žalinga, jis nusigręžė nuo karo, t.y., nukrypo nuo savo pareigos vykdymo. Dėl to Viešpats tarė, kad šis tavo noras nekariauti yra tavo apgaulė. Todėl nederima apleisti pareigos, kuri automatiškai atėjo tinkamu laiku.
Kažkas ėjo į Badrinathą; bet pakeliui jis susiklaidino, t.y., jis supainiojo pietus su šiaure ir šiaurę su pietais. Todėl, užuot ėjęs link Badrinatho, jis pradėjo eiti priešinga kryptimi. Jis sutiko žmogų, einantį iš priekio. Tas žmogus paklausė: „Broli! Kur tu eini?“ Jis atsakė: „Į Badrinathą.“ Tas žmogus tarė: „Broli! Badrinathas nėra šia kryptimi, jis yra ta kryptimi. Tu eini priešinga kryptimi!“ Todėl tas žmogus nesiunčia jo į Badrinathą; bet suteikia jam žinią apie kryptį ir rodo teisingą kelią. Panašiai, Viešpats suteikė Ardžunai žinią apie jo pareigą, Jis neprivertė jo kariauti.
Pamatęs savo giminaičius, Ardžunos mintyje kilo ši mintis: „Aš kovoti nesiversiu“ – „na yotsye“ (2.9). Tačiau išgirdęs Viešpaties mokymą, Ardžuna nesakė: „Aš kovoti nesiversiu“, greičiau jis tarė: „Aš veiksiu pagal Tavo įsakymą“ – „karishye vachanam tava“ (18.73), t.y., aš vykdysiu savo pareigą. Šie Ardžunos teiginiai įrodo, kad Viešpats suteikė Ardžunai žinią apie jo pareigą.
Iš tikrųjų, karas buvo neišvengiamas; nes kiekvieno gyvenimo laikas buvo pasibaigęs. Niekas negalėjo to išvengti. Pats Viešpats pasakė Ardžunai kosminės formos regėjimo metu: „Aš esu Laikas, didysis naikintojas, atėjęs čia sunaikinti visus. Todėl, net ir be tavęs, visi šie kariai, sustatyti priešingose armijose, nustos egzistuoti“ (11.32). Todėl ši žudynė neišvengiamai buvo lemta įvykti. Šios žudynės būtų įvykusios net jei Ardžuna nebūtų kovojęs. Jei Ardžuna nebūtų kovojęs, tai Yudhišthira, kuris buvo sutikęs vesti Draupadį kartu su savo penkiais broliais pagal motinos įsakymą, tikrai būtų kovojęs pagal motinos įsakymą kovoti. Bhimasena taip pat niekada neatsitraukia nuo karo; nes jis buvo davęs priesaiką nužudyti Kauravus. Draupadė net buvo pasakiusi, kad jei mano vyrai (Pandavai) nekovos su Kauravais, tai mano tėvas (Drupada), brolis (Dhrištadyumna), mano penki sūnūs ir Abhimanju kovos su Kauravais. Taip buvo keletas priežasčių, kodėl nebuvo įmanoma išvengti karo.
Sustabdyti tai, kas lemta, nėra žmogaus galioje; tačiau vykdydamas savo pareigą, žmogus gali pasiekti savo pakilimą, o nukrypdamas nuo pareigos, gali sukelti savo žlugimą. Paslėpta prasmė ta, kad žmogus yra nepriklausomas darydamas sau pageidaujamus ar nepageidaujamus dalykus. Todėl, suteikdamas Ardžunai žinią apie pareigą, Viešpats pamokė visą žmoniją, kad reikia būti darbščiam vykdant savo pareigas pagal šastrų nuostatas ir niekada neturėtų nuo jų nukrypti.
Jungtis: Ankstesnėje šlokoje Ardžuna paskelbė savo argumentų išvadą. Po to, ką Ardžuna padarė – Sanjaya tai nurodo kitoje šlokoje.
★🔗
