Šventasis Viešpats tarė: Tu liūdi dėl tų, dėl kurių neturėtum liūdėti, ir vis dėlto kalbi išminties žodžius. Tačiau išminčiai neliūdi nei dėl gyvų, nei dėl mirusių.

**Šventasis Viešpats tarė: Tu liūdi dėl tų, kurie nėra verti sielvarto, ir vis dėlto kalbi išminties žodžius. Tačiau išmintingieji nesielvagina nei dėl mirusiųjų, nei dėl tų, kurie dar nemirę.** **Komentaras:** Sielvartas žmoguje kyla tada, kai jis sukelia padalijimą pasaulio būtybėse ir objektuose, galvodamas: „Šitie yra mano, o šitie ne mano; šitie yra mano giminės, o šitie ne mano giminės; šitie priklauso mano varnai, o šitie nepriklauso mano varnai; šitie priklauso mano ašramai, o šitie nepriklauso mano ašramai; šitie yra mano pusėje, o šitie nėra mano pusėje.“ Prisirišimas, troškimas, meilė ir įsikibimas išsivysto į tuos, kuriuos laikome savais. Būtent iš šių prisirišimų, troškimų ir pan. kyla sielvartas, nerimas, baimė, sujudimas, nerimastis, kančia ir kiti trūkumai. Nėra tokio trūkumo ar nelaimės, kurios nekiltų iš prisirišimo, troškimo ir pan. – tai yra principas. Gitoje Dhritaraštra pirmiausia paklausė, ką mūšio lauke veikė jo sūnūs ir Pandavų sūnūs. Nors Pandavai Dhritaraštrą gerbė dar labiau nei savo paties tėvą, Dhritaraštroje buvo prisirišimas prie savo sūnų. Todėl jis turėjo diskriminacinį šališkumą savo sūnų ir Pandavų atžvilgiu, galvodamas: „Šitie yra mano, o šitie ne mano.“ Tas pats prisirišimas, kuris buvo Dhritaraštroje, atsirado ir Ardžunoje. Tačiau Ardžuno prisirišimas nebuvo toks pat kaip Dhritaraštros. Ardžunas neturėjo to šališkumo, kurį turėjo Dhritaraštra; todėl jis visus vadino savo giminėmis – „pamatęs šias gimines“ (1.28) – ir taip pat vadino Durioodhaną ir kitus savo giminėmis – „nes kaip mes galime būti laimingi, o Madhava, nužudę savo pačių gimines?“ (1.37). Prasmė ta, kad Ardžunas turėjo prisirišimą prie visų Kuru dinastijos narių, ir būtent dėl to prisirišimo jis sielvartojo galvodamas apie jų mirtį. Norėdamas pašalinti šį sielvartą, Viešpats davė Ardžunai Gitos mokymus, kurie prasideda šiuo vienuoliktuoju šloka. Pabaigoje Viešpats pats paskelbs šį sielvartą netinkamu, sakydamas: „Pasitrauk į Mane vienintelį; nesielvauk“ – „nesielvauk“ (18.66). Priežastis ta, kad sielvartas kyla tik tada, kai žmogus pasitiki pasauliu, o pasitikėdamas vien tik Manimi, visas tavo sielvartas, nerimas ir pan. bus sunaikinti. „Tu liūdi dėl tų, kurie nėra verti sielvarto“ – Visame pasaulyje yra tik du dalykai: amžinasis (sat) ir neamžinasis (asat), įkūnytas dvasinis esmuo (šariri) ir kūnas (šarira). Iš šių dviejų, įkūnytas esmuo yra nesunaikinamas, o kūnas – sunaikinamas. Abu nėra verti sielvarto. Nesunaikinamasis niekada nepranyksta; todėl sielvauti dėl jo yra visiškai netinkama. Sunaikinamasis yra privalomas pranykti; jis nei akimirkai neišlieka stabilios formos; todėl sielvauti dėl jo taip pat netinkama. Prasmė ta, kad sielvartas negali būti pateisintas nei dvasinio esmens, nei kūnų dėlei. Vienintelė sielvarto atsiradimo priežastis yra nežinojimas (kvailumas). Kokia situacija žmogui iškyla gimimo-mirties, gautojo-prarastojo ir pan. pavidalu, tai yra prarabdhos, t.y., savo pačio praeities veiksmų, vaisius. Sielvauti dėl tos palankios ar nepalankios situacijos, džiaugtis ar liūdėti, yra grynas kvailumas. Priežastis ta, kad nesvarbu, ar situacija palanki, ar nepalanki, ji turi pradžią ir pabaigą – tai reiškia, kad tos situacijos anksčiau nebuvo ir pabaigoje neišliks. Tai, ko nėra pradžioje ir pabaigoje, nėra stabili net akimirkai viduryje. Jei ji būtų stabili, kaip ji galėtų pranykti? O jei ji pranyksta, kaip ji gali būti stabili? Džiaugtis ar sielvauti dėl tokios akimirksniu pranykstančios palankios ar nepalankios situacijos, būti laimingu ar liūdnu, yra tik kvailumas. „Ir vis dėlto kalbi išminties žodžius“ – Viena vertus, tu ištari išminties žodžius, kita vertus, tu ir sielvauji. Todėl tu tiesiog teigi. Iš tikrųjų tu nesi išmintingas; nes tie, kurie yra išmintingi, niekada nesielvagina dėl nieko. Su šeimos sunaikinimu, šeimos darma bus sunaikinta. Su darmos sunaikinimu, moterys bus sugadintos, o tai sukels varnų maišymąsi. Tas maišymasis nuves šeimos naikintojus ir jų šeimas į pragarą. Dėl pindos ir vandens negavimo, jų protėviai taip pat nukris – net iš tavo išminties žodžių įrodoma, kad kūnas yra mirtingas, o siela – nemirtinga. Jei pats kūnas būtų nemirtingas, nebūtų baimės, kad šeimos naikintojai ir šeima nukris į pragarą, nerimo dėl protėvių nuopuolio. Jei tu nerimauji dėl šeimos ir protėvių, jei bijai jų nuopuolio, tai įrodo, kad kūnas yra mirtingas, o jame gyvenanti siela yra amžina. Todėl tavo sielvartavimas dėl kūnų sunaikinimo yra netinkamas. „Dėl mirusiųjų ir dėl tų, kurie dar nemirę“ – Kūno ir pranos atskyrimas yra neišvengiamas visiems. Kai kuriems kūno ir pranos atskyrimas jau įvyko, o kai kuriems dar tik įvyks. Todėl dėl jų nereikėtų sielvauti. Išreikštas sielvartas yra tavo klaida. Sielvauti dėl mirusiųjų yra didelė klaida. Priežastis ta, kad sielvaujant dėl mirusių būtybių, tos būtybės patiria skausmą. Kaip pinda ir vanduo, aukojami mirusiesiems, pasiekia juos kitame pasaulyje, taip pat ir skrepliai bei ašaros, išlietos dėl mirusiųjų, turi būti vargšų mirusiųjų sielų suvalgomos (žr. pastabą p. 48). Net dėl tų, kurie dar gyvi, nereikėtų sielvauti. Jiems reikėtų teikti priežiūrą ir maitinimą, daryti išdėstymą. Jokiu būdu neturėtų būti nerimo-sielvarto dėl to, kas jiems nutiks! Kaip jie bus išlaikomi! Kas jiems padės! ir pan.; nes nerime ir sielvarte nėra naudos. Mano galūnių atsipalaidavimas, burnos išdžiūvimas ir pan. – šių sutrikimų atsiradimo šakninė priežastis yra tapatinimasis su kūnu. Priežastis ta, kad tapatinantis su kūnu, atsiranda priklausymo jausmas tiems, kurie puoselėja ir palaiko kūną, ir būtent dėl to priklausymo jausmo Ardžuno sąmonėje kyla nerimas-sielvartas galvojant apie jo giminių mirtį, ir būtent iš to nerimo-sielvarto minėti sutrikimai pasireiškia Ardžuno kūne. Čia Viešpats nurodė sielvartą tiek dėl „mirusiųjų“, tiek dėl „nemirusiųjų“ kaip priežastį. Tie, kurių prana jau atskilusi, yra „mirę“, o tie, kurių prana dar neatskilusi, yra „nemirę“. „Protėviai nukrenta dėl pindos ir vandens negavimo“ (1.42) – tai yra Ardžuno nerimas dėl „mirusiųjų“. O „Tie, dėl kurių mes trokštame karalystės, malonumų ir pasigėrėjimų, stovi mūšyje, apleidę viltį dėl gyvybės ir turto“ (1.33) – tai yra Ardžuno nerimas dėl „nemirusiųjų“. Todėl abu šie nerimai kyla dėl kūno; vadinasi, šie du nerimai iš esmės yra vienas. Priežastis ta, kad tiek „mirę“, tiek „nemirę“ yra mirtingi. Tiek „mirusiems“, tiek „nemirusiems“, savo pareigos atlikimas nėra nerimo reikalas. „Mirusiems“ – pindos ir vandens aukojimas, šradhos ir tarpanos atlikimas – tai yra pareiga; o „nemirusiems“ – išdėstymo darymas, išlaikymo užtikrinimas – tai yra pareiga. Pareiga nėra nerimo objektas; greičiau, ji yra svarstymo objektas. Iš svarstymo žmogus supranta pareigą, o iš nerimo svarstymas sunaikinamas. „Išmintingieji nesielvagina“ – Intelektas, apdovanotas amžinojo ir neamžinojo atskyrimu, vadinamas „panda“. Tie, kuriuose ta „panda“ yra visiškai išsivysčiusi, t.y., tie, kurie aiškiai atskiria amžinąjį nuo neamžinojo, yra išmintingieji. Tokiuose išmintinguosiuose žmonėse nėra sielvarto dėl amžinojo ir neamžinojo; nes priimant amžinąjį kaip amžinąjį, sielvartas nekyla, ir priimant neamžinąjį kaip neamžinąjį, sielvartas nekyla. Savastis yra amžinosios prigimties, o kintantis kūnas – neamžinosios prigimties. Sielvartas kyla tik priimant neamžinąjį kaip amžinąjį, t.y., sielvartas kyla iš sampratos, kad šie kūnai ir pan. turėtų išlikti tokie, kokie yra, kad jie neturėtų mirti. Dėl amžinojo niekada nėra nerimo ar sielvarto. **Ryšys:** Norint išspręsti abejonę, kodėl sielvartavimas dėl amžinojo principo yra netinkamas, yra pasakytos dvi sekamos šlokos.