Tavo teisė yra tik veiksme, niekada vaisiuose. Nebūk veiksmo vaisių priežastimi ir neturėk prisirišimo prie neveikimo.

**2.47.** Tu turi teisę tik į veiksmą, niekada į jo vaisius. Todėl nebūk veiksmo vaisių kūrėju ir neleisk, kad susidarytų prisirišimas prie neveikimo. **Komentaras:** „Turi teisę tik į veiksmą“ – Tu turi teisę tik į savo pareigos, kuri tau atitenka, vykdymą. Šiame dalyke tu esi nepriklausomas. Priežastis ta, kad žmogus yra „karma-joni“ (veiksmo atsiradimo rūšis). Be žmogaus, jokia kita būtybė nėra skirta atlikti naują veiksmą. Judrios būtybės, kaip gyvūnai ir paukščiai, bei nejudrios būtybės, kaip medžiai ir vijokliniai, negali atlikti naujo veiksmo. Dangiškosios būtybės ir kitos turi galimybę atlikti naują veiksmą, tačiau jos egzistuoja tik tam, kad mėgautųsi savo anksčiau atliktų dorių darbų, kaip aukojimų ir dosnumo, vaisiais. Pagal Viešpaties nustatymą, jos gali suteikti žmogui priemones veiksmui atlikti, tačiau patys, įsitraukę vien į mėgavimąsi, negali atlikti naujo veiksmo. Pragaro būtybės, būdamos „bhoga-joni“ (mėgavimosi atsiradimo rūšis), kenčia savo nedorų darbų vaisius ir negali atlikti naujo veiksmo. Teisė atlikti naują veiksmą priklauso tik žmogui. Viešpats suteikė šį galutinį žmogaus gimimą vien tam, kad atliktų naują veiksmą tarnavimo pavidalu, siekdamas savo išsivadavimo. Jei kas atlieka veiksmus sau pačiam, jis pateks į vergiją; o jei neatlikdamas veiksmų lieka tinginyje ir apsileidime, jis ir toliau gims ir mirs pakartotinai. Todėl Viešpats sako, kad tu turi teisę tik vykdyti savo pareigą tarnavimo pavidalu. Vienaskaitos skaičius žodyje „karmani“ (veiksme) reiškia, kad nors šventraščiuose nustatytos asmens pareigos gali būti skirtingos, atsižvelgiant į veiksnius kaip vieta, laikas, įvykis ir aplinkybės, bet bet kuriuo vienu metu asmuo gali sąžiningai atlikti tik vieną pareigą. Pavyzdžiui, būdamas Kšatrijumi, Ardžunai yra įsakyta atlikti pareigas kaip kovoti karus ir duoti išmaldą, tačiau šiuo metu, karo metu, jis gali atlikti tik kovos pareigą; jis negali atlikti pareigų kaip dosnumas. **Esminis punktas:** Žmogaus kūne yra du aspektai: praeitų veiksmų vaisių mėgavimasis ir naujas pastangas (puššartha). Kitose rūšyse yra tik praeitų veiksmų vaisių mėgavimasis; tai yra, rūšys nuo vabzdžių ir kirmėlių, gyvūnų ir paukščių, iki dangiškųjų būtybių ir net iki Brahmalokos yra „bhoga-joni“ (mėgavimosi rūšys). Todėl jiems nėra įsakymo „daryk tai ir nedaryk to“. Kokius veiksmus atlieka gyvūnai, paukščiai, vabzdžiai ir kt., tas veiksmas taip pat yra vaisių mėgavimosi dalis. Priežastis ta, kad jų atliekamas veiksmas jau yra iš anksto nulemtas pagal jų likimą (prarabdha). Koks palankaus ar nepalankaus padėčių mėgavimasis įvyksta jų gyvenime, tai taip pat yra vaisių mėgavimosi dalis. Tačiau žmogaus kūnas yra įgytas vien tik naujoms pastangoms, kad kas nors galėtų pasiekti savo išsivadavimą. Šiame žmogaus kūne yra du skyriai: viena, palankios ar nepalankios aplinkybės ateina prieš jį kaip praeitų veiksmų vaisius; ir antra, jis atlieka naujas pastangas (naujus veiksmus). Pagal naujus veiksmus formuojasi jo ateitis. Todėl šventraščių, šventųjų ir didžiųjų sielų įsakymai ir draudimai, bei valstybės valdymas ir kt., yra tik žmonėms; nes žmoguje pastangos yra vyraujančios; yra laisvė atlikti naujus veiksmus. Tačiau keičiant palankias ar nepalankias aplinkybes, gautas kaip praeitų veiksmų rezultatas, žmogus yra priklausomas. Prasmė ta, kad žmogus yra nepriklausomas atlikdamas veiksmą, bet priklausomas gaunant vaisių. Vis dėlto, tinkamai panaudodamas aplinkybes, gautas palankia ar nepalankia forma, žmogus gali jas paversti savo išsivadavimo priemone ir medžiaga; nes šis žmogaus kūnas yra įgytas būtent jo išsivadavimui. Todėl jame naujos pastangos yra dėl išsivadavimo, ir aplinkybės, gautos kaip praeitų veiksmų vaisius, taip pat yra tik dėl išsivadavimo. Čia ypatingas punktas suprasti, kad šiame žmogaus gyvenime, kokios palankios ar nepalankios aplinkybės ateina pagal jo likimą, asmuo gali manyti tą aplinkybę laiminga ar sielvartingą, tačiau iš tikrųjų tapti laimingu ar sielvartingu dėl tos aplinkybės nėra veiksmų vaisius, o veikiau kvailumo vaisius. Priežastis ta, kad aplinkybė yra suformuota išoriškai, ir pats asmuo tampa laimingu ar sielvartingu. Tik tapdamas tuo tapatam su ta aplinkybe, asmuo tampa laimės ir sielvarto patirėju. Jei asmuo netampa tuo tapatam su ta aplinkybe, bet ją tinkamai panaudoja, tai pati ta aplinkybė taps priemone ir medžiaga jo išsivadavimui pasiekti. Tinkamas laimingos aplinkybės panaudojimas yra tarnauti kitiems, o tinkamas sielvartingos aplinkybės panaudojimas yra atsisakyti mėgavimosi troškimo. Kai ateina sielvartinga aplinkybė, niekada neturėtumėte būti sutrikę; veikiau turėtumėte atspindėti, kad mes anksčiau padarėme nuodėmes dėl mėgavimosi troškimo, ir tos pačios nuodėmės dabar yra naikinamos ateinančios sielvartingų aplinkybių pavidalu. Viena nauda tame yra ta, kad atpirkimas už tas nuodėmes vyksta, ir mes esame gryninami. Antra nauda yra ta, kad mes gauname įspėjimą, kad jei mes dabar darysime nuodėmes dėl mėgavimosi, sielvartingos aplinkybės ateityje taip pat vėl ateis. Todėl dabar neturėtumėte atlikti jokio veiksmo dėl mėgavimosi troškimo; veikiau turėtumėte veikti tik dėl visų būtybių gerovės. Iškilusi prasmė yra ši: Rūšims kaip gyvūnams, paukščiams, vabzdžiams ir kt., tiek praeitų veiksmų vaisius, tiek naujas veiksmas yra mėgavimosi pavidalu. O žmonėms, tiek praeitų veiksmų vaisius, tiek naujas veiksmas (pastangos) yra priemonė išsivadavimui. „Niekada į jo vaisius“ – Tu neturi nė menkiausios teisės į vaisius, tai yra tu neturi nepriklausomybės gaunant vaisių; nes vaisiaus nustatymas yra Mano valdžioje. Todėl atlik savo pareigą be vaisiaus troškimo. Jei atliksi veiksmą su vaisiaus troškimu, tu busi surištas – „Prisirišęs prie vaisiaus yra surištas“ (Gita 5.12). Priežastis ta, kad pareigos jausmas remiasi būtent vaisiaus troškime, t.y., būti mėgėjo jausme. Iš vaisiaus troškimo kyla veikėjiškumo jausmas. Jei vaisiaus troškimas yra visiškai išnaikintas, veikėjiškumo jausmas yra išnaikintas, ir su veikėjiškumo jausmo išnaikinimu, asmuo, net atlikdamas veiksmą, nėra surištas. Numanoma prasmė ta, kad iš tikrųjų asmuo nėra taip įstrigęs veikėjiškume, kiek jis yra įstrigęs vaisiaus troškime, t.y., būdamas mėgėju. Antras punktas: Visi vykstantys veiksmai įvyksta tik per materialių objektų ir asmenų derinį. Be objektų ir asmenų derinio, asmuo negali pats atlikti veiksmo; todėl trokšti sau veiksmo, atlikto per jų derinį, vaisiaus nėra sąžininga. Vadinasi, troškinti veiksmo vaisiaus nėra naudinga žmogui. „Neturi teisės į vaisius“ – Tai įrodo, kad nustatant ar nenustatant ryšį su vaisiumi, žmonės vieni yra nepriklausomi, yra stiprūs. Šiame dalyke jie nėra priklausomi ir silpni. Daugiskaitos skaičius žodyje „phaleshu“ (vaisiuose) reiškia, kad asmuo atlieka vieną veiksmą, bet iš to veiksmo trokšta daug vaisių. Pavyzdžiui, „Aš atlieku šį veiksmą, tad galbūt pasieksiu nuopelną, gal mano šlovė pasklis pasaulyje, gal žmonės gerai apie mane galvos, gal jie mane gerbs, gal gausiu tiek daug turto“ ir t.t., ir t.t. **Priemonės būti be troškimų:** (1) Teisingai supratus, kad iš troškimo atsiradimo kyla trūkumas; iš troškimo įvykdymo kyla priklausomybė; iš neįvykdymo kyla sielvartas; ir mėgaujantis troškimo įvykdymo laime, kyla nauji troškimai ir polinkis atlikti vis naujesnius ir naujesnius veiksmus su troškimu nuolat didėja – iš tokio teisingo supratimo, be troškimų būsena ateina automatiškai. (2) Veiksmas nėra amžinas; nes jis turi pradžią ir pabaigą, ir tų veiksmų vaisius taip pat nėra amžinas; nes jis taip pat turi susijungimą ir atsiskyrimą. Bet Savastė (Atmanas) yra amžinas. Amžinoji prigimtis negauna naudos iš neamžino veiksmo ir jo vaisiaus. Teisingai tai supratus, ateina be troškimų būsena. Tapus be troškimų, ryšys su pasauliu yra nutraukiamas ir pasiekiama Aukščiausia Tiesa. Kad būtų be troškimų veiksmuose, ieškotojas taip pat turi turėti aštrią atsisakymo atskyrimo (viveka) ir tarnavimo (seva) dvasią; nes tik su abiem šiais Karmajoga bus tinkamai praktikuojama. Priešingu atveju, bus „karma“ (veiksmas), bet nebus „jogos“ (sąjunga). Prasmė ta, kad atsisakant savo pačio laimės ir komforto, turėtų vyrauti „viveka“ (atskyrimas), o suteikiant laimę ir komfortą kitiems, turėtų vyrauti „sevabhav“ (tarnavimo dvasią). „Nebūk veiksmo vaisių kūrėju“ – Nebūk veiksmo vaisių priežastimi. Prasmė ta, kad neturėtų būti nė menkiausio savybiškumo (mamatva) jausmo su veiksmo įrankiais kaip kūnas, pojūčiai, protas, intelektas ir kt.; nes turint savybiškumą šiuose, asmuo tampa veiksmo vaisių priežastimi. Be to, penkto skyriaus vienuoliktame šlokoje, Viešpats taip pat nurodė, vartodamas žodį „kevalaih“ (vien tik šiais), kad neturėtų būti nė menkiausio savybiškumo su kūnu ir kt. Net kai dorų darbų atveju nėra vaisiaus troškimo, jei kyla jausmas, kad „mano dėka kažkas buvo išgelbėtas, kažkieno gerovė buvo padaryta, kažkas buvo padarytas laimingas“, tai yra tapti veiksmo vaisių priežastimi. Priežastis ta, kad su tokiu jausmu, nustatomas ryšys su doru darbu ir su protu, intelektu, pojūčiais ir kt., kas yra susijungimas su nerealumu. Iš tikrųjų, mes neturime jokio ryšio su vidiniu įrankiu (antahkarana), išoriniais įrankiais (bahihkarana) ir veiksmais. Jų ryšys yra su kolektyviniu pasauliu. Kaip kai kažkas kitas naudingas kitam asmeniui per kažką kitą, mes nelaikome save su tuo susijusiu, mes nelaikome save tuo įrankiu. Panašiai, jei nauda ateina kažkam per šį mūsų vadinamąjį kūną ir kt., neturėtų manyti save tuo įrankiu. Kai kas nors nelaiko save įrankiu ar priežastimi jokiame veiksme, jis taip pat netaps veiksmo vaisių priežastimi. „Neleisk, kad susidarytų prisirišimas prie neveikimo“ – Neturėtumėte turėti prisirišimo net neveikdami. Priežastis ta, kad prisirišimas prie neveikimo veda į tingumą, apsileidimą ir kt. Kaip vergija atsiranda iš prisirišimo prie veiksmo vaisių, taip pat vergija atsiranda iš tingumo, apsileidimo ir kt., atsirandančių iš neveikimo; nes tingumas-apsileidimas taip pat turi mėgavimąsi, t.y., jie taip pat turi laimę, kuri yra tamo prigimties – „Tai, kas kyla iš miego, tingumo ir apsileidimo, yra paskelbta tamasišku“ (Gita 18.39) ir jo vaisius yra nuopuolis – „Tamsos esantys eina žemyn“ (Gita 14.18). Prasmė ta, kad kur tik prisirišimas atsiranda, jis tikrai taps surišančiu – „Jo gimimo priežastis geruose ir bloguose gimimuose yra prisirišimas prie gunų“ (Gita 13.21). Neturėtų būti pasaulinių tikslų, kaip „būdami laisvi nuo veiksmo, mes gausime pasaulio naudos, mes tapsime garsūs pasaulyje“ ir kt.; ir neturėtų būti dvasinių tikslų, kaip „pasiekę samadhi, mes pasieksime būseną dvasinėje realybėje“ ir kt. Prasmė ta, kad „neveikdami, įvyks pasaulinių ir dvasinių pažangų“ – tai taip pat yra prisirišimas prie neveikimo; nes tikroji Realybė yra už tiek veiksmo atlikimo, tiek neveikimo. Šiame šlokoje, atrodo, Viešpaties ketinimas yra tas, kad ieškotojas turėtų būti visiškai atsietas nuo besikeičiančių objektų, asmenų, daiktų, veiksmų, įvykių, aplinkybių, būsenų, stambių ir subtilių priežastinių kūnų ir kt. Neturėtų būti nė menkiausio jokios rūšies ryšio su šiais. Šio šlokos keturiuose ketvirčiuose yra padaryti keturi punktai: (1) Tu turi teisę tik atlikti veiksmą, (2) Tu niekada neturi teisės į vaisius, (3) Nebūk veiksmo vaisių priežastimi, ir (4) Neturėk prisirišimo net neveikime. Tarp šių, pirmojo ir ketvirtojo ketvirčių punktas yra vienas, o antrojo ir trečiojo ketvirčių punktas yra vienas. Pirmasis ketvirtis nurodo teisę atlikti veiksmą, o ketvirtasis draudžia prisirišimą neveikime. Antrasis ketvirtis draudžia vaisiaus troškimą, o trečiasis draudžia tapti vaisiaus priežastimi. Prasmė yra ši: Turėdamas polinkį į neveikimą, tavo ryšys bus su apsileidimu, tingumu ir kt., t.y., su „tamasišku polinkiu“. Nustatydamas ryšį su veiksmu ir veiksmo vaisiais, tavo ryšys bus su „radžasišku polinkiu“. Kai nėra ryšio su apsileidimu, tingumu, veiksmu, veiksmo vaisiais ir kt., tada nustatydamas ryšį su iš atskyrimo (viveka) gimusia laime, gautu apšvietimu, įgytu žinojimu, tavo ryšys bus su „sativišku polinkiu“. Turėti ryšį su šiais yra pati gimimo ir mirties priežastis. Todėl ieškotojas neturėtų nustatyti ryšio su nė vienu iš šių – veiksmu, veiksmo vaisiais ar laime atsisakant šių; neturėtų turėti prisirišimo ar kabinėjimosi prie nė vieno iš šių. Atlikti veiksmą, tuo pačiu nepaliekant ryšio su šiais, yra Karmajoga. **Ryšys:** Po to, kai ankstesniame šlokoje įsakė atlikti veiksmą, Viešpats dabar paaiškina būdą, kaip išlikti lygiaširdžiam atliekant veiksmą.