2.63. Paaiškinimas – „Kai žmogus įsikuria juslių objektuose, atsiranda prisirišimas prie jų.“ – Nesidėdamas Dievui, nesimąstydamas apie Dievą, žmogus mąsto tik apie juslių pasaulio objektus. Priežastis ta, kad siela vienoje pusėje turi Dievą, kitoje – pasaulį. Kai ji palieka Dievo prieglobstį, tada ji ieško prieglobstį pasaulyje ir mąsto tik apie pasaulį; nes be pasaulio nelieka jokio kito mąstymo objekto. Taip nuolat mąstant, žmoguje atsiranda prisirišimas, meilė ir potraukis tiems objektams. Kai atsiranda prisirišimas, žmogus leidžiasi į tuos objektus. Nesvarbu, ar tai psichinis, ar fizinis leidimasis objektais, iš to kylantis malonumas sukelia potraukį tiems objektams. Iš potraukio tas objektas pradeda būti mąstomas vėl ir vėl. Dabar, nesvarbu, ar žmogus leidžiasi į tą objektą, ar ne, prisirišimas prie objektų neišvengiamai atsiranda – tai yra taisyklė.
„Iš prisirišimo kyla troškimas.“ – Kai atsiranda prisirišimas prie objektų, atsiranda troškimas juos gauti (patirti malonumus) – kad tie malonumai, tie daiktai, atitektų man.
„Iš troškimo kyla pyktis.“ – Kai palankūs troškimui objektai nuolat gaunami, atsiranda godumas; ir kol yra galimybė patenkinti troškimą, jei kas nors sukuria kliūtį, atsiranda pyktis į tą asmenį.
Troškimas yra toks dalykas, kad jam sutrukdžius, pyktis neišvengiamai kyla. Išdidumas dėl savo gėrio, kurį žmogus puoselėja dėl savo kastos, gyvenimo tarpsnio, savybių, kompetencijos ir pan., taip pat apima troškimą savo paties pagarbos, garbės ir pan.; kai šiam troškimui kas nors sutrukdo, atsiranda pyktis.
„Troškimas“ yra radžaso (aistros) polinkis, „apgaulė“ yra tamo (tamsos) polinkis, o „pyktis“ yra polinkis tarp radžaso ir tamo.
Kai dėl kokios nors aplinkybės kyla pyktis, kažkur jo šaknyje tikrai yra prisirišimas. Pavyzdžiui, jei pyktis kyla pamatant, kad kažkas veikia prieš moralę ir teisingumą, tai yra prisirišimas prie moralės ir teisingumo. Jei pyktis kyla į kažką, kas įžeidžia ar niekina, tai yra prisirišimas prie garbės ir pagarbos. Jei pyktis kyla į kažką, kas kritikuoja, tai yra prisirišimas prie pagyrimo. Jei pyktis kyla į kažką, kas kaltina, tai yra prisirišimas prie kaltės nepripažinimo išdidumo; ir taip toliau.
„Iš pykčio kyla apgaulė.“ – Iš pykčio kyla apgaulė, t.y., apėmęs apsvaigimas. Iš tikrųjų, jei stebėtume, apgaulė kyla iš šių keturių: troškimo, pykčio, godumo ir savininkystės jausmo, taip:
(1) Apgaulė, kylanti iš troškimo: Joje, diskriminacijos gebėjimui nusilpus, žmogus, nugalėtas troškimo, atlieka veiksmus, kurių neturėtų daryti.
(2) Apgaulė, kylanti iš pykčio: Joje žmogus pradeda sakyti šiurkščius ir netinkamus dalykus net draugams ir gerbiamiems asmenims ir elgiasi taip, kaip neturėtų.
(3) Apgaulė, kylanti iš godumo: Joje žmogus praranda atskyrimą tarp tiesos ir melo, teisingumo ir neteisybės ir pan., ir apgauna žmones.
(4) Apgaulė, kylanti iš savininkystės jausmo: Joje prarandamas subalansuotumas; priešingai, atsiranda šališkumas.
Jei apgaulė kyla iš visų keturių – troškimo, pykčio, godumo ir savininkystės – tai kodėl Viešpats čia paminėjo tik pyktį? Jei gilintis, troškime, godume ir savininkystėje išlieka budrus polinkis į savo malonumą, naudą ir savanaudiškumą, tačiau pyktyje išlieka budrus polinkis pakenkti kitiems. Todėl apgaulė, kylanti iš pykčio, yra dar baisesnė nei apgaulė, kylanti iš troškimo, godumo ir savininkystės. Iš šios perspektyvos Viešpats čia nurodė, kad apgaulė kyla būtent iš pykčio.
„Iš apgaulės kyla atminties praradimas.“ – Kai apėmęs apsvaigimas, atmintis sunaikinama, t.y., nusistatymas, padarytas iš šventųjų raštų ir gerų minčių – „Aš turiu atlikti tokius veiksmus, imtis tokių praktikų, pasiekti savo išsilaisvinimą“ – tos atminties nebėra; tai nebesimena.
„Iš atminties praradimo kyla intelekto sunaikinimas.“ – Kai atmintis sunaikinama, prarandamas diskriminacijos gebėjimas, pasireiškiantis intelekte, t.y., žmogus praranda galimybę mąstyti iš naujo.
„Iš intelekto sunaikinimo jis žūva.“ – Praradęs diskriminacijos gebėjimą, žmogus nukrenta iš savo būsenos. Todėl, norint išvengti šio nuopuolio, visiems ieškotojams itin būtina būti atsidavusiems Dievui.
Čia aprašyta seka – nuo paprasto objektų mąstymo kyla prisirišimas, iš prisirišimo – troškimas, iš troškimo – pyktis, iš pykčio – apgaulė, iš apgaulės – atminties praradimas, iš atminties praradimo – intelekto sunaikinimas, o iš intelekto sunaikinimo – nuopuolis – nors šios sekos analizė užtrunka laiko, visų šių polinkių atsiradimas ir žmogaus nuopuolis neužtrunka laiko. Kaip elektros srovė, visi šie polinkiai atsiranda akimirksniu ir sukelia žmogaus nuopuolį.
Jungtis – Dabar, sekančiame šlokoje, Viešpats atsako į šį ketvirtą klausimą: „Kaip elgiasi išminties pilnas, tvirtas žmogus?“
★🔗
