Mano prigimtis sužeista gailesčio trūkumu, mano protas supainiotas dėl pareigos. Aš klausiu Tavęs: Pasakyk man tvirtai, kas yra gera man. Aš esu Tavo mokinys. Pamokyk mane, kuris prieglobstį radau Tavyje.

2.7 Mano širdis prislėgta gailesčio ydos; mano protas sutrikęs dėl savo pareigos. Klausiu Tavęs: pasakyk man tvirtai, kas man yra gera. Esu Tavo mokinys. Pamokyk mane, nes radau prieglobstį Tavyje. Žodžių reikšmės: „कार्पण्यदोषोपहतस्वभावः“ reiškia prigimtį, nugalėtą gailesčio ydos. „पृच्छामि“ reiškia „klausiu“, „त्वाम्“ reiškia „Tave“, „धर्मसंमूढचेताः“ nurodo protą, sutrikusį dėl pareigos, „यत्“ reiškia „tai, kas“, „श्रेयः“ reiškia „gėrį“, „स्यात्“ reiškia „gali būti“, „निश्चितम्“ reiškia „tvirtai“, „ब्रूहि“ reiškia „sakyk“, „तत्“ reiškia „tai“, „मे“ reiškia „man“, „शिष्यः“ reiškia „mokinys“, „ते“ reiškia „Tavo“, „अहम्“ reiškia „aš“, „शाधि“ reiškia „mokyk“, „माम्“ reiškia „mane“, „त्वाम्“ reiškia „Tave“ ir „प्रपन्नम्“ reiškia „radęs prieglobstį“.

2.7. Komentaras: "kārpaṇyadoṣopahatasvabhāvaḥ pṛcchāmi tvāṁ dharmasammūḍhacetāḥ" – Nors Ardzūna savo mintyse ir nelaikė visiško atsitraukimo iš mūšio aukščiausiu keliu, tačiau, norėdamas išvengti nuodėmės, jis nematė jokios kitos galimybės, tik nustoti kautis. Todėl jis norėjo atsitraukti iš mūšio ir tą atsitraukimą laikė dorybe, o ne bailumo trūkumu. Tačiau kai Viešpats pavadino Ardzūnos atsitraukimą bailumu ir širdies mažumu, tada iš tų Viešpaties nedviprasmiškų žodžių Ardzūna pajuto, kad atsitraukimas iš mūšio man netinkamas. Tai iš tiesų yra savotiškas bailumas, kuris visiškai prieštarauja mano prigimčiai, nes mano kšatrijos prigimtyje nėra nei nuolankumo, nei bėgimo (nugaros rodymo). Taigi, pripažindamas Viešpaties nurodytą bailumo trūkumą esantį savyje, Ardzūna sako Viešpačiui: Pirma, dėl bailumo trūkumo mano kšatrijos prigimtis buvo tam tikru būdu nuslopinta; ir antra, aš nesugebu savo intelektu nieko nuspręsti dėl darmos. Mano intelektas tapo toks suklaidintas, kad dėl darmos jis visai neveikia. Trečioje šlokoje Viešpats buvo aiškiai įsakęs Ardzūnai: 'Atsisakyk širdies mažumo, bailumo, kelkis į kovą.' Iš to Ardzūna neturėjo abejonių dėl darmos (pareigos). Vis dėlto, abejonės likimo priežastis ta, kad viena vertus, šeimos naikinimas ir gerbiamų vyresniųjų žudymas mūšyje atrodo kaip adarma (nuodėmė), o kita vertus, kovoti atrodo kaip kšatrijos darma. Taigi, matydamas savo giminaičius, jis neturėtų kautis, o iš kšatrijos-darmos perspektyvos jis turėtų kautis – įstrigęs tarp šių dviejų, Ardzūna pateko į moralinę dilemą. Jo intelektas susipainiojo spręsdamas darmą. Tokioje būsenoje, norėdamas gauti sprendimą 'Kokia yra mano konkreči pareiga šiuo metu? Kokia yra mano darma?' jis klausia Viešpaties. 'yacchreyaḥ syānniścitaṁ brūhi tanme' – Antroje šio skyriaus šlokoje Viešpats buvo pasakęs, kad tu, kuris dėl bailumo atsitrauki iš mūšio, šis tavo elgesys yra 'anāryajuṣṭa', tai reiškia, kad kilnieji žmonės taip neelgiasi; jie elgiasi tik taip, kas yra jų gerovei. Tai išgirdus, Ardzūnos mintyse kilo, kad ir aš turėčiau daryti tai, ką daro kilnieji žmonės. Taigi, Ardzūnos širdyje atsibudo troškimas savo gerovei, ir tuo jis klausia Viešpaties apie savo gerovę: 'Pasakyk man tai, kas leis pasiekti mano tikrąją gerovę.' Tai, kad Ardzūnos širdyje yra nerimas (viṣāda) ir dabar čia jis klausia apie savo gerovę, įrodo, kad jei žmogus pasitenkina bet kokia savo būsena, jo tikrojo tikslo atbudimas jo viduje neįvyksta. Tikrojo tikslo – gerovės – atbudimas įvyksta tik tada, kai žmogus tampa nepatenkintas savo dabartine būsena, negali joje išbūti. 'śiṣyaste'ham' – Paklausęs apie savo gerovę, Ardzūnos mintyse kilo šis jausmas, kad gerovės klausimas klausiamas iš Gurus, o ne iš vežėjo. Tuo Ardzūnos mintyse buvęs jausmas, kad jis yra vežėjo šeimininkas, dėl kurio jis įsakydavo Viešpačiui, 'Ak, Ačiuta! Pastatyk mano vežimą tarp abiejų kariuomenių,' tas jausmas išnyksta, ir norėdamas paklausti apie savo gerovę, Ardzūna tampa Viešpaties mokiniu ir sako, 'Viešpatie! Aš esu tavo mokinys, aš tinkamas gauti nurodymus, pasakyk man apie mano gerovę.' 'śādhi māṁ tvāṁ prapannam' – Guru tikrai duos nurodymus, perduos žinią apie nežinomą kelią, visiškai apšvies, viską visiškai paaiškins, bet pats mokinys turės eiti tuo keliu. Pats mokinys turės įgyvendinti savo gerovę. Aš nenoriu, kad Viešpats duotų nurodymus, o aš juos praktikuočiau; nes tai neįvykdys mano tikslo. Todėl kodėl aš turėčiau palikti savo gerovės atsakomybę sau? Kodėl nepalikti jos visiškai Guru! Kaip kūdikis, kuris priklauso tik nuo motinos pieno, susirgsta, tada norint išgydyti jo ligą, vaistus turi išgerti pati motina, o ne kūdikis. Taip pat, jei ir aš visiškai pasitikiu tik Guru, tampa visiškai priklausomas nuo Guru, tada visa mano gerovės atsakomybė kris tik ant Guru, pats Guru turės įgyvendinti mano gerovę – su šiuo jausmu Ardzūna sako, 'Aš pasitikėjau tavimi, nurodyk man.' Čia Ardzūna kalba apie pasitikėjimą Viešpačiu žodžiais 'tvāṁ prapannam', tačiau iš tikrųjų jis nėra visiškai pasitikėjęs. Jei jis būtų visiškai pasitikėjęs, tada jo sakymas 'śādhi mām' 'nurodyk man' nebūtų tinkamas; nes visiškai pasitikėjus, mokinys nebeturi jokių savo pareigų. Antra, vėliau devintoje šlokoje Ardzūna sakys, 'Aš nekovosiu' – 'na yotsye'. Tas Ardzūnos teiginys taip pat prieštarauja visiškai pasidavimui. Priežastis ta, kad pasidavus, klausimas 'Ar kovosiu, ar nekovosiu; ką darysiu ir ko nedarysiu' – visai nelieka. Jis net nežino, ką priėmėjas į savo globą privers jį daryti, o ko ne. Jo vienintelis likęs jausmas yra, kad dabar ką tik priėmėjas į savo globą privers mane daryti, tik tai ir darysiu. Norėdamas pašalinti šį Ardzūnos trūkumą, vėliau Viešpats turėjo pasakyti 'māmekaṁ śaraṇaṁ vraja' (18.66) 'Pasitikėk tik Manimi'. Tada Ardzūna taip pat, sakydamas 'kariṣye vacanaṁ tava' (18.73) 'Aš veiksiu pagal Tavo žodį,' priėmė visišką pasidavimą. Šioje šlokoje Ardzūna pasakė keturis dalykus – (1) 'kārpaṇyadoṣo... dharmasammūḍhacetāḥ' (2) 'yacchreyaḥ syānniścitaṁ brūhi tanme' (3) 'śiṣyaste'ham' (4) 'śādhi māṁ tvāṁ prapannam'. Tarp šių, pirmame dalyke Ardzūna klausia apie darmą, antrame jis meldžia dėl savo gerovės, trečiame jis tampa mokiniu, o ketvirtame jis pasitiki. Dabar, įvertinant šiuos keturis dalykus: Pirmame, asmuo, kuriam klausiama, yra laisvas pasakyti ar nepasakyti. Antrame, tam, kuriam meldžiama, pasakymas tampa pareiga. Trečiame, Guru, kurio mokiniu tampama, ant jo krenta ypatinga atsakomybė parodyti mokiniui gerovės kelią. Ketvirtame, priėmėjui į savo globą, kuriam pasitikima, jis būtinai turi išlaisvinti pasidavusįjį, tai reiškia, pats priėmėjas į savo globą turi siekti jo išlaisvinimo. Jungtis – Ankstesnėje šlokoje Ardzūna pasitiki Viešpačiu, tačiau jo mintyse kilo, kad Viešpaties polinkis yra tik priversti jį kautis, bet aš nelaikau kovos sau teisinga. Kaip jis anksčiau įsakė 'uttiṣṭha' kovai, taip jis gali ir dabar įsakyti kautis. Antra, galbūt aš nevisiškai atskleidžiau savo širdies jausmus Viešpačiui. Turėdamas šias mintis, Ardzūna kitoje šlokoje aiškiai apibūdina savo širdies būseną, palankią nekovojimui.