**Arjuna tarė:** O Janārdana! Jei tu laikai buddhi (žinojimą) pranašesne už karmą, tai kodėl, o Kešava, tu įtrauki mane į baisų veiksmą? Savo iš pažiūros prieštaringais teiginiais tu suklaidini mano intelektą. Todėl nuspręsk ir pasakyk man tą vieną dalyką, kuriuo galėčiau pasiekti aukščiausią gėrį.
**Komentaras:** Vardu „Janārdana“ Arjuna, atrodo, išreiškia šią nuotaiką: O Šri Krišna! Tu esi kiekvieno maldų įvykdytojas; todėl tu tikrai įvykdysi ir mano maldą.
„Jei laikai žinojimą pranašesniu už veiksmą... kodėl tu įtrauki mane, o Kešava?“ – Žmogaus širdyje yra silpnybė, kad klausdamas jis trokšta, kad kalbėtojo atsakymas palaikytų jo pačio požiūrį ar doktriną. Tai vadinama silpnybe, nes pasiryžimas sekti kalbėtojo nurodymu, nesvarbu ar jis patinka, ar visiškai prieštarauja, yra tikra narsa; visa kita yra tik silpnybė ar bailumas. Dėl šios silpnybės žmogui sunku iškęsti nelaimę. Kai jis negali pakęsti nelaimės, jis apsivelia gerumo apsiaustu, tai yra, gerumo išvaizdoje atvyksta blogis. Blogis, atvykstantis gerumo išvaizdoje, yra labai sunku atsisakyti. Čia, Arjunoje, pareigos apleidimo blogis atvyko kaip smurto atsisakymo gerumas. Todėl jis laiko žinojimą pranašesniu už privalomą veiksmą. Dėl šios priežasties jis čia klausia: Jei tu laikai žinojimą pranašesniu už karmą, tai kodėl tu įtrauki mane į baisų karo veiksmą?
Trisdešimt devintojoje antrojo skyriaus eilutėje Viešpats žodžiu „buddhir yoge“ kalbėjo tik apie pusiausvyrą (samatā); bet Arjuna tai suprato kaip žinojimą. Todėl jis sako Viešpačiui: O Janārdana! Anksčiau tu sakei: „Aš paaiškinau šią buddhi Sānkhya [žinojimo] kontekste; dabar išgirsk apie ją Jogos kontekste. Pasiekęs šią buddhi, tu nusikratysi veiksmo grandinėmis.“ Bet veiksmo grandinės nukrenta tik tada, kai yra žinojimas. Tu taip pat sakei: „Veiksmas yra žymiai žemesnis už išminties jogą (buddhi-yoga)“ (2.49). Jei, anot tavo požiūrio, žinojimas yra pranašesnis ir geresnis už veiksmą, tai tu neturėtum įtraukti mane net į šventraščiuose nurodytus palankius veiksmus, kaip auka, dosnumas ir asketizmas, bet tik į žinojimą. Priešingai, kodėl tu įtrauki mane į tokią nepaprastai žiaurų veiksmą kaip karas, kuriame reikia visą dieną žudyti žmones?
Anksčiau Arjunos protas buvo kupinas entuziazmo kovai, ir toje įkarštyje jis tarė Viešpačiui: „O Ačiuta! Pastatyk mano kovos vežimą tarp abiejų kariuomenių, kad galėčiau pamatyti čia susirinkusius, su kuriais turiu kovoti.“ Bet kai Viešpats pastatė vežimą tarp abiejų kariuomenių, priešais Bhīšmą ir Droṇą bei kitus karalius, ir tarė: „Pažvelk į šiuos Kurus,“ Arjunoje atsibudo giminystinis prieraišumas. Su prieraišumo atsibudimu jo polinkis nusigręžė nuo karo, nuo veiksmo, ir nukreipėsi į žinojimą; nes žinojime nereikia atlikti tokių baisių veiksmų kaip karas. Todėl Arjuna sako: Kodėl tu įtrauki mane į baisų veiksmą?
Čia žodis „buddhiḥ“ suprantamas kaip „žinojimas“. Jei žodis „buddhiḥ“ čia būtų suprantamas kaip „pusiausvyra“ (samatā), tai kaltinimas dėl prieštaringų teiginių nebūtų pagrįstas. Priežastis ta, kad keturiasdešimt aštuntojoje antrojo skyriaus eilutėje Viešpats įsakė Arjunai atlikti veiksmą, būnant nusistovėjusiam jogoje (pusiausvyroje). Kaltinimas dėl prieštaringų teiginių būtų teisėtas tik tada, jei Arjunos supratime būtų du skirtingi dalykai, ir tik tada kiltų šis klausimas: Jei, anot tavo požiūrio, žinojimas yra pranašesnis už veiksmą, tai kodėl tu įtrauki mane į baisų veiksmą? Antra, savo atsakyme į Arjunos klausimą toliau, Viešpats kalba apie du tvirtumo kelius – išmintingųjų tvirtumą per žinojimo jogą ir jogų tvirtumą per veiksmo jogą. Tai taip pat logiškai pagrindžia žodžio „buddhiḥ“ reikšmę Arjunos klausimuose laikyti „žinojimu“.
Bet kuris ieškotojas gali gauti teisingą atsakymą į savo klausimą tik klausdamas su pagarba. Neįmanoma gauti teisingo atsakymo keliant priekaištus skeptiška protą. Arjuna turi visišką tikėjimą Viešpatyje; todėl aukščiau pateikto klausimo atskleista nuotaika yra ta, kad jei Viešpats įsako, Arjuna gali imtis net tokio baisaus veiksmo kaip karas dėl savo gerovės.
„Savo iš pažiūros prieštaringais teiginiais tu suklaidini mano intelektą“ – Šiuose Arjunos žodžiuose slypi tokia nuotaika: Kartais tu sakai: „Atlik veiksmą“ – „kuru karmāṇi“ (2.48), o kartais sakai: „Pasismerk į išmintį“ – „buddhau śaraṇam anviccha“ (2.49). Šiais tavo iš pažiūros sumaišytais teiginiais mano intelektas pradeda klajoti, tai yra, aš negaliu aiškiai suprasti, ar turėčiau atlikti veiksmą, ar pasismerkti į žinojimą.
Čia žodžio „iva“ (tarsi) dvigubas vartojimas rodo Arjunos tikėjimą Viešpatyje. Dėl šio tikėjimo Arjuna priima Viešpaties žodžius kaip teisingus ir taip pat supranta, kad Viešpats nesuklaidina jo intelekto. Bet kadangi jis nesupranta Viešpaties žodžių tiksliai, Viešpaties teiginiai jam atrodo prieštaringi, ir jam regisi, tarsi Viešpats savo žodžiais suklaidintų jo intelektą. Jei Viešpats suklaidintų Arjunos intelektą, tai kas pašalintų Arjunos klaidą?
„Todėl nuspręsk ir pasakyk man tą vieną dalyką, kuriuo galėčiau pasiekti aukščiausią gėrį“ – Nuspręsk, ar mano gerovė ateis atliekant veiksmą, ar iš žinojimo, ir dėl manęs pasakyk man tą vieną dalyką, kuriuo galėčiau pasiekti gerovę. Aš anksčiau taip pat sakiau: „Pasakyk man tai, kas būtinai yra geriausia man“ – „yac chreyaḥ syān niścitaṃ brūhi tan me“ (2.7), ir dabar sakau tą patį.
**Ryšys:** Tolesnėse trijose eilutėse (trečioje, ketvirtoje ir penktojoje) Viešpats atsako į Arjunos žodžius „savo iš pažiūros prieštaringais teiginiais“.
★🔗
