**3.10 – 3.11:** Pradžioje, sukūręs būtybes (visų pirma žmones) kartu su įsakymais dėl privalomų pareigų, Prajapatis Brahma tarė jiems: „Šia pareiga jūs skatinsite visų gerovę, ir ši pareiga, pasireiškianti kaip jajna, suteiks jums reikalingas priemones savo įsipareigojimams įvykdyti. Savo privalomomis pareigomis puoselėkite devus, ir tie devai, savo pareigas atlikdami, puoselėtų jus. Taip tarpusavyje puoselėdami vienas kitą, jūs pasieksite aukščiausiąjį gėrį.“
**3.11 Komentaras:** Paaiškinimas – „Sahayajñāḥ prajāḥ sṛiṣhṭvā purovācha prajāpatiḥ“ (Sukūręs būtybes kartu su jajna, Prajapatis tarė jiems). Brahmadžis yra būtybių (kūrinijos) kūrėjas ir šeimininkas; todėl, atlikdamas savo pačią pareigą, Jis nuolat galvoja apie jų apsaugą ir gerovę. Juk tampa to, kas sukuria, pareiga saugoti tai, kas sukūrta. Brahmadžis sukuria būtybes, lieka įsitraukęs į jų apsaugą ir visada galvoja apie jų naudą. Todėl Jis vadinamas „Prajapatiu“.
Pradžioje, t. y. kosminio ciklo pradžioje, Brahmadžis sukūrė žmones, apdovanotus privalomų pareigų tinkamumu ir atskyrimo gebėjimu (žr. pastabą p. 128). Tinkamas palankių ir nepavaldžių aplinkybių panaudojimas yra tai, kas atneša gerovę. Todėl Brahmadžis sukūrė žmones, suteikdamas jiems atskyrimo gebėjimą tinkamai panaudoti tiek palankias, tiek nepavaldžias aplinkybes. Per gyvūnus, paukščius, medžius ir pan., natūralus dosnumas (pareigos įvykdymas) vyksta vertinant teisingą ir neteisingą; tačiau žmonės, Dievo malone, gavo ypatingą atskyrimo galią. Todėl, jei jie vertina savo atskyrimą ir susilaiko nuo netinkamų veiksmų, tai ir per juos gali vykti natūralūs veiksmai pasaulio gerovei.
Devai, šventieji, protėviai, žmonės ir kiti gyvūnai, paukščiai, medžiai ir pan., visi yra būtybės. Tarp jų, dėl ypatingų kvalifikacijų, teisių ir priemonių, atsakomybė už visų kitų būtybių išlaikymą remiasi ant žmonių. Todėl čia terminas „prajāḥ“ vartojamas konkrečiai žmonims.
Karma joga egzistuoja nuo neatmenamų laikų. Ketvirtajame skyriuje, trečioje eilutėje, žodžiu „purātanaḥ“ (senovinis), Viešpats taip pat sako, kad ši Karma joga jau labai seniai buvo beveik pamiršta, ką Aš dabar vėl paskelbiau jums. Tas pats punktas čia pasakytas kitu būdu žodžiu „purā“ (senovėje) – „Ne tik Aš, bet net ir Brahmadžis, pradžioje sukūręs būtybes kartu su pareiga, įsakė jiems praktikuoti tą pačią Karma jogą.“ Esmė ta, kad Karma jogos (savo privalomų pareigų atlikimas nesavanaudiškai) tradicija teka nuo laiko, kuris neturi pradžios. Tai nėra kažkas naujo.
Ketvirtajame skyriuje (24–30 eilutės) visos priemonės, aprašytos siekiant Aukščiausiosios Savasties, vadinamos vardu „jajna“; tokios kaip – dravya jajna (medžiagos auka), tapo jajna (asketizmo auka), joga jajna (jogos auka), prāṇāyāma ir pan. Apskritai, žodis „jajna“ garsus tik už ugnies aukojimo ritualus susijusiems veiksmams; tačiau Gitoje žodis „jajna“ taip pat žymi visus nustatytus veiksmus, atliekamus pagal šventųjų raštų įsakymus. Privalomos pareigos, gautos pagal savo varṇą, āśramą, dharmą, jāti, prigimtį, šalį, laiką ir pan., patenka į „jajną“. Visi veiksmai, atliekami su sentimentu kitų gerovei, taip pat yra „jajna“. Atsakomybė už tokią jajną (pareigą) remiasi vien tik ant žmonių.
„Anena prasaviṣhyadhvam eṣha vo ’stviṣhṭa-kāmadhuk“ (žr. pastabą p. 129.1) – Brahmadžis sako žmonėms: „Įvykdydami savo atitinkamas pareigas, skatinkite visus, skatinkite juos! Tai darydami, tegu jūs nuolat gaunate naudingas medžiagas savo pareigoms atlikti; tegu niekada jos netrūksta.“
Norėdamas pašalinti Ardžunos polinkį į neveikimą, Viešpats sako, kad ir iš Prajapaties Brahmadžio žodžių jūs turėtumėte išmokti nurodymą atlikti privalomas pareigas. Tik atlikdami pareigas kitų gerovei, gali įvykti jūsų pasaulietinis ir anapusinis pažanga.
Atlikdamas veiksmą be troškimo, vien tik atsižvelgdamas į pareigą, žmogus tampa išsivadavęs; o atlikdamas veiksmą su troškimo skatintu požiūriu, žmogus tampa surištas. Dabartiniame kontekste aptarimas yra apie privalomas pareigas, atliekamas be troškimo požiūrio. Todėl čia žodžio „iṣhṭa-kāma“ reikšmę imant kaip „troškimų objektai“ (kas nurodo troškimo skatintą požiūrį) neatrodo tinkama. Čia šio žodžio reikšmė yra – būtinos medžiagos jajnai (privalomai pareigai) atlikti (žr. pastabą p. 129.2).
Karma jogis visada pasirengęs tarnauti ar naudoti kitiems. Todėl, pagal Prajapaties Brahmadžio įsakymą, jam niekada netrūksta medžiagų, galimybių ir esminių daiktų kūno išlaikymui, reikalingų kitiems tarnauti. Jis lengvai ir nuolat gauna šiuos naudingus dalykus. Pagal Brahmadžio įsakymą, kokias medžiagas kas nors gavo savo pareigoms atlikti, tai yra visiškai pakankama jiems savo pareigą įvykdyti. Pareigų medžiagos niekada nėra neišsamios niekam. Brahmadžio įsakyme niekada negali būti neatitikimų; nes kai Jis įsakė pareigą atlikti, tai ir pakankamų tos pareigos įvykdymui medžiagų suteikimas taip pat priklauso vien tik nuo Jo.
Iš tikrųjų, žmogaus kūnas nėra skirtas malonumų gėrėjimui – „Šis kūnas nėra jausmų objektams gėrėtis“ (Mano 7.44.1). Todėl joks tikras šventasis raštas neduoda įsakymo ar nurodymo „gėrėtis pasaulietiniais malonumais“. Visuomenė taip pat neduoda leidimo nesivaržytam gėrėjimuisi. Priešingai, tiek šventieji raštai, tiek visuomenė duoda įsakymą ar nurodymą duoti laimę kitiems. Pavyzdžiui, tėvas gauna įsakymą, kad jis turėtų auginti ir išauklėti sūnų, bet niekur nėra įsakymo, kad sūnus turėtų imtis paslaugų iš tėvo. Panašiai reikėtų suprasti ir dėl kitų santykių, kaip sūnus, žmona ir pan.
Karma jogis visada palaiko duodantį sentimentą, o ne imantį; nes imantysis sentimentas yra surišantis. Imtančiojo sentimento palaikymas ne tik trukdo išsivadavimui pasiekti, bet ir sukuria kliūtis gauti pasaulietinius objektus. Beveik visi patiria, kad pasaulyje niekas nenori duoti tam, kas palaiko imtantįjį sentimentą. Todėl Brahmadžis sako, kad tik atlikdamas pareigą nesavanaudiškai, nieko netroškdamas, žmogus gali pasiekti savo pažangą (gerovę).
„Devān bhāvayatānena“ – Čia žodis „deva“ yra rodymasis; todėl po šiuo terminu reikėtų suprasti visas būtybes – žmones, devus, šventuosius, protėvius ir pan. Nes Karma jogio tikslas yra duoti laimę visoms būtybėms per savo privalomas pareigas. Todėl čia Brahmadžis įsako žmonėms, visų būtybių pažangai, laikytis šios jajnos jų privalomų pareigų pavidalu. Įvykdydamas savo atitinkamas pareigas, žmogaus gerovė įvyksta automatiškai (Gita 18.45). Vien tik žmonės yra visiškai tinkami gauti nurodymą pareigą atlikti. Tik žmonės gavo veikimo laisvę; todėl jie turėtų tinkamai panaudoti šią laisvę.
„Te devā bhāvayantu vaḥ“ – Kaip gėlės ir vaisiai natūraliai atsiranda ant medžių, vijoklių ir pan.; bet jei jiems duoti trąšų ir vandens, tai ant jų gėlės ir vaisiai auga ypač. Panašiai, garbinimu ir auka, devai ypu puoselėjami, kai jų funkcijos tampa ypač teisingos. Bet kai žmonės savo pareigomis negarbina devų, tai devai negauna puoselėjimo, dėl ko jų pareigų atlikime atsiranda trūkumas. Dėl jų pareigos įvykdymo trūkumo, pasaulyje įvyksta nelaimės, kaip sausra, per didelis lietus ir pan.
„Parasparaṁ bhāvayantaḥ“ – Šių žodžių reikšmė neturėtų būti suprantama taip: mes turime tarnauti kitiems tik jei jie mums tarnauja. Greičiau, tai turėtų būti suprantama taip: ar kiti mums tarnauja, ar ne, mes tikrai turime jiems tarnauti per savo pareigą. Ką kiti daro ar nedaro; ar jie mums duoda laimę ar sielvartą – mes neturėtume turėti jokių rūpesčių dėl šių dalykų; nes tas, kas žiūri į kitų pareigas, nukrenta nuo savo pačios pareigos. Dėl to įvyksta jo nuosmukis. Priversti kitus įvykdyti savo pareigą nėra net mūsų teisių reikalas. Mes turime įvykdyti tik savo pačią pareigą visų gerovei ir per ją duoti laimę visiems. Tarnaudami, mes neturėtume pasilikti nė trupučio savo supratimo, galimybių, laiko ar medžiagų sau pačiam. Tik tada bus visiška atsiribojimas nuo inertiškumo.
Mes turime tarnauti visiems savo pasaulietiniams ryšiams – motinai, tėvui, žmonai, vaikams, broliams, močiutėms ir pan. Šie ryšiai nėra mūsų pačių malonumui imti. Pagal kokį ryšį mes su jais turime, tarnauti jiems atitinkamai, duoti jiems laimę pagal tinkamumą, yra mūsų pareiga. Turėti kokias nors lūkesčius iš jų ir manyti savo teisę į juos yra didelė klaida. Mes esame skolingi jiems, ir mes gimėme jų tarpe, kad grąžintume tą skolą. Todėl nesavanaudiškai tarnauti tiems giminaičiams ir grąžinti savo skolą – tai mūsų svarbiausia būtina pareiga. Mes turime tarnauti visiems; bet tų giminaičių, už kuriuos mes esame atsakingi, tarnavimas turėtų būti atliktas pirmiausia.
Principas yra tas, kad kūnas, pojūčiai, protas, intelektas, objektai ir pan., nėra mūsų ir nėra mums. Todėl, įvykdant atitinkamas pareigas, tarpusavio pažanga įvyksta automatiškai.
**Gili Esmė Dėl Pareigos ir Teisių:**
Karma joga įvyksta tik tada, kai žmogus, įvykdydamas savo pareigą, saugo kitų teises. Pavyzdžiui, tarnavimas tėvams yra sūnaus pareiga ir tėvų teisė. Kas yra kito teisė, tampa mūsų pareiga. Todėl kiekvienas žmogus turi saugoti kitų teises, įvykdydamas savo pačią pareigą, ir neturi žiūrėti į kitų pareigą. Žiūrėdamas į kito pareigą, žmogus pats nukrenta nuo pareigos; nes žiūrėti į kito pareigą nėra mūsų pareiga. Esmė ta, kad naudingumas kitiems yra mūsų pareiga ir jų teisė. Nors teisės yra pavaldžios pareigai, tačiau žmogus neturėtų žiūrėti į savo pačio teises visai; greičiau, jis turėtų atsisakyti savo teisių. Jis turi atlikti savo pareigą tik kitų teisėms saugoti. Žiūrėjimas į kitų pareigas ir savo teisių nustatymas yra tai, kas sukelia didelį nuosmukį šiame ir kitame pasaulyje. Dabartiniu metu neramumų, nesantaikos ir konfliktų, matomų namuose ir visuomenėje, šaknies priežastis yra būtent tai: žmonės reikalauja savo teisių, bet neįvykdo savo pareigų! Todėl Brahmadžis nurodo devams ir žmonėms, kad naudingumas vienas kitam yra jūsų pareiga.
„Śhreyaḥ param avāpsyatha“ – Apskritai, susidarė nuomonė, kad čia pateiktas teiginys apie aukščiausiojo gėrio pasiekimą yra perdėjimas, tačiau iš tikrųjų taip nėra. Jei kas nors turi abejonių dėl to, jis gali tai išbandyti ir pamatyti pats. Kaip grąžinęs indėlį jo saugotojui, mes neturime jokio ryšio su tuo saugotoju ar tuo indėliu; panašiai, panaudoję pasaulietinius objektus pasaulio tarnystėje, mes neturime ryšio nei su pasauliu, nei su pasaulietiniais objektais. Kai tik tariamasis ryšys su pasauliu nutrūksta, įvyksta Činmajatatos (gryno sąmoningumo) patirtis. Todėl įsivaizduoti perdėjimą Prajapaties Brahmadžio žodžiuose yra netinkama.
Principas yra tas, kad kol žmogus veikia sau pačiam, jo veiksmai nesibaigia ir jis vis labiau surišamas jais. Išsipildęs yra tik tas, kuris niekada nieko nedaro sau pačiam. Nedarant nieko sau pačiam, net nedorovingas elgesys neįvyksta; nes nedorovingas elgesys įvyksta tik dėl troškimo (3.37). Todėl ieškotojas, trokštantis savo pačio gerovės, turėtų, pagal šventųjų raštų įsakymus, atsisakyti vaisių troškimo ir prisirišimo ir tapti darbštus atlikdamas privalomas pareigas; tada gerovė įvyksta automatiškai.
Atsisakius savo pačių troškimų, įvyksta viso pasaulio gerovė. Tas, kuris, prisirišęs, gėrėjasi malonumais savo troškimams įvykdyti, ne tik kenkia sau pačiam (sukelia savo nuosmukį), bet ir kenkia tiems, kuriems trūksta gėrėjimosi priemonių, t. y. duoda jiems sielvartą. Nes, matydamas žmogų su gėrėjimosi priemonėmis, trūkstantis žmogus natūraliai jaučia sielvartą dėl tų priemonių trūkumo. Taigi, žmogus, gėrėjasis malonumais sau pačiam, niekada negali pabėgti nuo smurto. Visiškai priešingai, matydamas žmogų, einantį dvasiniu keliu, kiti automatiškai įgyja ramybę, nes visi turi vienodą teisę į dvasinį turtą. Daroma išvada, kad jei žmogus, atsisakęs troškimo ir prisirišimo, ir toliau atliks savo privalomas pareigas, tai, pagal Brahmadžio teiginį, jis tikrai pasieks aukščiausiąjį gėrį. Dėl to nėra abejonių.
Čia aukščiausiojo gėrio pasiekimas nurodytas daugiausia žmonėms, o ne devams. Nes devų rūšis nėra sukurta jų pačių išsivadavimui įvykdyti. Devai yra sukurti duoti rezultatus pagal žmonių atliekamus veiksmus, duoti veiksmų medžiagas ir gėrėtis savo pačių palankių veiksmų vaisiais. Ne taip, kad jie duoda veiksmų medžiagas be troškimo požiūrio. Tačiau, jei net tarp tų devų, kas nors išvysto troškimą savo pačio išsivadavimui, tai nėra draudimo jo išsivadavimui įvykti, t. y. jei kas nors nori įvykdyti savo išsivadavimą, jis gali. Kai nėra draudimo net pačiam didžiausiam nusidėjėliui žmogui būti išsivadavusiam, tai kaip gali būti draudimas devams (kurie yra nuopelnų rūšis) įvykdyti savo išsivadavimą? Net ir taip, devų tikslas lieka malonumų gėrėjimasis, todėl apskritai jie neturi troškimo savo pačių išsivadavimui.
★🔗
