**Arjuna tarė:** O Janardana! Jei tu laikai buddhi (žinojimą) pranašesne už karmą, tai kodėl, o Kešava, tu įtrauki mane į baisų veiksmą? Savo iš pažiūros prieštaringais teiginiais tu suklaidini mano intelektą. Todėl nuspręsk ir pasakyk man vieną dalį galutinai, kuria aš galėčiau pasiekti aukščiausią gėrį.
**Komentaras:** Sąvoka „Janardana“ išreiškia Ardžunos sentimentą, tarsi jis sakytų: „O Šri Krišna! Tu esi kiekvieno žmogaus maldų įvykdytojas; todėl tu tikrai įvykdysi ir mano maldą.“
„Jei tu laikai žinojimą pranašesniu už veiksmą... kodėl tu įtrauki mane, o Kešava?“ – Žmogaus širdyje yra silpnybė, kad kai kas nors klausia, jis trokšta, kad kalbančiojo atsakymas paremtų jo pačio požiūrį ar doktriną. Tai vadinama silpnybe, nes pasiryžimas laikytis kalbančiojo nurodymų, nesvarbu, ar jie patinka, ar visiškai nepritariami protui, yra tikra narsa; visa kita yra tik silpnybė ar bailumas. Dėl šios silpnybės žmogui sunku iškęsti nelaimę. Kai jis negali pakęsti nelaimės, jis apsivelia gerumo apsiaustu, tai yra, gerumo išvaizdoje atsiranda blogis. Tas blogis, kuris ateina gerumo išvaizdoje, yra labai sunku atsisakyti. Čia, Ardžunoje, pareigų apleidimo blogis atėjo gerumo – smurto atsisakymo – išvaizdoje. Todėl jis laiko žinojimą pranašesniu už pareigotą veiksmą. Dėl šios priežasties jis čia klausia: Jei tu laikai žinojimą pranašesniu už karmą, tai kodėl tu įtrauki mane į baisų karo veiksmą?
Trisdešimt devintojoje antrojo skyriaus eilutėje Viešpats vartodamas terminą „buddhir yoge“ kalbėjo tik apie lygiaširdiškumą (samatā); tačiau Ardžuna tai suprato kaip žinojimą. Todėl jis sako Viešpačiui: O Janardana! Tu anksčiau sakei: „Aš paaiškinau šią buddhi Sānkhya kontekste; dabar išgirsk apie ją Jogos kontekste. Šia buddhi apdovanotas, tu nusikratysi karmos pančiomis.“ Tačiau karmos pančios nukrenta tik tada, kai yra žinojimas. Tu taip pat sakei, kad „Buddhiyoga“ (intelekto joga) reiškia, jog žinojimas yra daug pranašesnis už veiksmą (2.49). Jei, anot tavo požiūrio, žinojimas yra pranašesnis ir geresnis už karmą, tai tu neturėtum įtraukti mane net į šventraščiuose nurodytus palankius veiksmus, kaip auka, dosnumas ir asketizmas, bet turėtum įtraukti mane tik į žinojimą. Priešingai, kodėl tu įtrauki mane į tokią nepaprastai žiaurų veiksmą kaip karas, kuriame reikia visą dieną žudyti žmones?
Anksčiau Ardžunos protas buvo kupinas entuziazmo mūšiui, ir tame užsidegime jis tarė Viešpačiui: „O Ačiuta! Pastatyk mano kovos vežimą tarp abiejų armijų, kad aš pamatyčiau, kas čia yra, kad su manimi kovotų.“ Tačiau kai Viešpats pastatė vežimą tarp abiejų armijų, priešais Bišmą ir Droną bei karalius, ir tarė: „Žiūrėk į šiuos Kuraus,“ tada Ardžunoje atsibudo šeimyninė prisirišimas. Su prisirišimo atsibudimu, jo polinkis nusigręžė nuo karo, nuo veiksmo, ir nukreipėsi į žinojimą; nes žinojime nereikia atlikti tokių baisių veiksmų kaip karas. Todėl Ardžuna sako: Kodėl tu įtrauki mane į baisų veiksmą?
Čia terminas „buddhiḥ“ suprantamas kaip „žinojimas“. Jei terminas „buddhiḥ“ čia būtų suprantamas kaip „lygiaširdiškumas“ (samatā), tuomet kaltinimas dėl prieštaringų teiginių nebūtų pagrįstas. Priežastis ta, kad keturiasdešimt aštuntojoje antrojo skyriaus eilutėje Viešpats nurodė Ardžunai atlikti veiksmą, būnant įsitvirtinusiam Jogoje (lygiaširdiškume). Kaltinimas dėl prieštaringų teiginių būtų pagrįstas tik tada, jei Ardžunos supratime būtų du skirtingi dalykai, ir tik tada kiltų šis klausimas: Jei, anot tavo požiūrio, žinojimas yra pranašesnis už karmą, tai kodėl tu įtrauki mane į baisų veiksmą? Antra, vėliau savo atsakyme į Ardžunos klausimą Viešpats kalba apie du kelius – žinojimo kelią išmintingiesiems ir veiksmo kelią jogams. Tai taip pat logiškai pagrindžia terminą „buddhiḥ“ Ardžunos klausimuose suprasti kaip „žinojimas“.
Bet kuris ieškotojas gali gauti teisingą atsakymą į savo klausimą tik klausdamas pagarbiai. Neįmanoma gauti teisingo atsakymo skeptiškai keliant priekaištus. Ardžuna turi visišką tikėjimą Viešpatyje; todėl aukščiau pateikto klausimo išreikštas sentimentas yra toks, kad jei Viešpats taip sako, Ardžuna gali imtis net tokio baisaus veiksmo kaip karas dėl savo pačios gerovės.
„Savo iš pažiūros prieštaringais teiginiais tu suklaidini mano intelektą“ – Šiuose Ardžunos žodžiuose išreikštas sentimentas yra toks, kad kartais tu sakai: „Atlik veiksmą“ („kuru karmāṇi“ 2.48), o kartais sakai: „Prisiglauk prie buddhi“ („buddhau śaraṇam anviccha“ 2.49). Šiais tavo iš pažiūros sumaišytais teiginiais mano intelektas pradeda klajoti, tai yra, aš negaliu aiškiai suprasti, ar turėčiau atlikti veiksmą, ar prisiglausti prie žinojimo.
Čia žodžio „iva“ (tarsi) dvigubas vartojimas nurodo Ardžunos tikėjimą Viešpatyje. Dėl šio tikėjimo Ardžuna priima Viešpaties žodžius kaip teisingus ir taip pat supranta, kad Viešpats nesuklaidina jo intelekto. Tačiau kadangi jis nesupranta Viešpaties žodžių tiksliai, Viešpaties teiginiai jam atrodo prieštaringi, ir jam atrodo, tarsi Viešpats suklaidintų jo intelektą. Jei Viešpats suklaidintų Ardžunos intelektą, tai kas pašalintų Ardžunos klaidą?
„Todėl nuspręsk ir pasakyk man vieną dalį galutinai, kuria aš galėčiau pasiekti aukščiausią gėrį“ – Prašau, nuspręsk, ar mano gerovė ateis atliekant veiksmą, ar iš žinojimo, ir dėl manęs pasakyk vieną dalį, kuria mano gerovė galėtų būti įvykdyta. Aš anksčiau taip pat sakiau: „Pasakyk man tai, kas būtų mano tikram gėriui“ („yac chreyaḥ syān niścitaṃ brūhi tan me“ 2.7), ir dabar aš sakau tą patį.
**Ryšys:** Kituose trijuose eilutėse (trečiojoje, ketvirtojoje ir penktojoje) Viešpats atsako į Ardžunos žodžius dėl „iš pažiūros prieštaringų teiginių“.
★🔗
