3.24 – Komentaras: [Dvidešimt antrame šlokoje Viešpats, taikydamas teigiamosios koreliacijos (anvaya) metodą, nustatė pareigos vykdymo būtinumą. Šiuose šlokose Viešpats, taikydamas neigiamosios koreliacijos (vyatireka) metodą, išdėsto žalą, kylančią nevykdant pareigos.] „Jei aš kada nors nebūčiau budriai ėmęsis veiksmų...“ Čia vartojamas žodis „hi“ (nes) sustiprina frazę „varta eva ca karmaṇi“ (iš tiesų, aš imuosi veiksmų) iš ankstesnės šlokos. Viešpats sako, kad man tiesiog neįmanoma neimtis veiksmų budriai; tačiau, tariamai priimant, kad aš neimčiausi veiksmų – būtent tokią prasmę čia Viešpats įdėjo į žodžius „jei kada nors“. Terminas „atandritaḥ“ (budrus, nepalįstantis) reiškia, kad vykdant privalomas pareigas negalima būti tinginiams ar aplaidžiams; veikiau, jas reikia vykdyti labai rūpestingai ir sąžiningai. Nevykdydamas privalomų pareigų budriai, žmogus, pasiduodamas tingumui ir aplaidumui, eikvoja savo brangų žmogiškąjį gyvenimą. Tik rūpestingai ir sąžiningai vykdydamas veiksmus, neįsileisdamas į juos atsipalaidavimo (tingumo-aplaidumo), žmogus išsilaisvina iš veiksmų surišimo. Kaip ir kieta, sausa medžio šaka lengvai nulūžta, o laiba, iš dalies nulūžusi ir kabanti šaka nelengvai nulūžta, taip pat ir rūpestingai bei sąžiningai vykdydamas veiksmus žmogus išsilaisvina iš veiksmų surišimo, tačiau vykdydamas veiksmus tingiai ir aplaidžiai (su atsipalaidavimu), jis neišsilaisvina. Todėl Viešpats devynioliktoje šlokoje panaudojo žodį „samācara“ (vykdyk tobulai), o šioje šlokoje – žodį „atandritaḥ“. Jeigu tam tikro veiksmo prisiminimas kartoja, reikia suprasti, kad vykdant tą veiksmą įsivyravo kokia nors trūkuma (troškimas, prisirišimas, neužbaigtumas, tingumas, aplaidumas, abejingumas ir pan.), dėl kurios žmogus neišsilaisvino iš jo surišimo. Būtent todėl, kad žmogus neišsilaisvina iš veiksmo surišimo, ir kyla atliktų veiksmų prisiminimai.
„O Pārtha, visi žmonės visais būdais seka Mano keliu.“ Šiais žodžiais Viešpats nori pasakyti, kad tik tie, kurie seka Mano keliu, yra tikrai verti būti vadinami žmonėmis. Tie, kurie, nepaėmę Manęs kaip savo idealo, dėl tingumo ir aplaidumo nevykdo savo pareigų, tačiau trokšta teisių, nors ir turi žmogiškąją formą, nėra tikrai verti būti vadinami žmonėmis. Šio skyriaus dvidešimt pirmoje šlokoje Viešpats sakė, kad visi žmonės seka tuo, ką daro didysis žmogus, laikydami tai etalonu. Šioje šlokoje Viešpats sako, kad žmonės visais būdais seka Mano keliu. Prasmė ta, kad nors didysis žmogus yra idealus asmuo viename pasaulyje (žmonių pasaulyje), Aš esu idealus asmuo visuose trijuose pasauliuose. Viešpats nusileidžia į žmonių pasaulį, kad parodytų žmonijai, kaip gyventi pasaulyje. Pati gyvenimo pasaulyje meninė pusė yra suprasti, kad žmogus čia yra ne sau. Pasaulis iš esmės yra mokykla, kurioje turime išmokti atlikti veiksmus kitų gerovei, atsisakydami troškimo, savininkystės, savanaudiškumo ir pan., ir taip elgdamiesi pasiekti savo pačių išsivadavimą. Visi santykiai pasaulyje egzistuoja vien tik tarpusavio tarnystei (gerovei). Todėl tėvas, sūnus, vyras, žmona, brolis, sesuo ir kt. – visi turėtų vykdyti savo pareigas, saugodami vienas kito teises ir siekdami vienas kito gerovės.
„Šie pasauliai žūtų, jei aš nevykdyčiau veiksmų...“ Dvidešimt trečioje šlokoje žodžiais „Jei aš kada nors nebūčiau budriai ėmęsis veiksmų“ Viešpats kalbėjo apie žalą, kylančią dėl neatsargumo veiksmuose. Dabar, šioje (dvidešimt ketvirtoje) šlokoje, aukščiau pateiktais žodžiais Jis kalba apie žalą, kylančią dėl visiško veiksmų nevykdymo. Nors ir neįmanoma, kad Aš nevykdyčiau privalomų pareigų, vis dėlto, tariamai priimant, kad taip būtų – būtent tokią prasmę čia Viešpats įdėjo į žodį „cet“ (jei). Šių žodžių prasmė ta, kad net ir į neveikimą neturėtumėte ugdyti prisirišimo – „Tegul tavo prisirišimas nėra prie neveikimo“ (Gita 2.47). Todėl Viešpats pateikia savo paties pavyzdį, sakydamas, kad nors man nėra ko pasiekti, aš vis tiek vykdau veiksmus. Jei aš (pagal varṇą, āśramą ir pan., kurioje esu apsireiškęs) nevykdyčiau savo pareigos, tuomet visa žmonija būtų sužlugdyta ir žūtų, t. y. nukristų. Priežastis ta, kad atsisakius savo pareigos, žmonėse atsiranda tāmasinės savybės, dėl kurių jie degradavo – „Tamsos prigimties žmonės eina žemyn“ (Gita 14.18). Viešpats yra idealus asmuo trijuose pasauliuose, ir visos būtybės seka vien tik Jo keliu. Todėl, jei Viešpats nevykdytų savo pareigos, tuomet niekas trijuose pasauliuose nevykdytų savo pareigos. Nevykdydami savo pareigos, jie automatiškai nukristų.
„Ir aš būčiau sumaišymo kaltininkas ir naikintų šias būtybes.“ Jei aš nevykdyčiau privalomų pareigų, visi pasauliai būtų sužlugdyti ir žūtų, ir aš tapčiau jų naikinimo priežastimi, nors tai ir neįmanoma. Kai dvi viena kitai prieštaraujančios darmos (savybės/požymiai) susilieja į vieną, tai vadinama „saṅkara“ (sumaišymas, maišymasis, netvarka). Pirmojo skyriaus keturiasdešimtoje ir keturiasdešimt pirmoje šlokose Arjuna buvo sakęs: „Jei aš kovosiu, dinastija bus sunaikinta. Sunaikinus dinastiją, amžinoji šeimos darma žūva; sunaikinus darmą, nedorybė užvaldo visą šeimą; padidėjus nedorybei, šeimos moterys yra sugadintos; ir sugadinus moteris, atsiranda varṇa-saṅkara (socialinių sluoksnių sumaišymas).“ Taigi, Arjunos nuomonė buvo, kad kovojant atsirastų varṇa-saṅkara. Tačiau čia Viešpats teigia priešingai – kad nevykdant kovos pareigos, atsirastų varṇa-saṅkara. Šiuo klausimu Viešpats pateikia savo paties pavyzdį: jei aš nevykdyčiau savo pareigos, tuomet automatiškai atsirastų sumaišymas visais aspektais – karme, darmoje, garbinime, varṇoje, āśramoje, kaste ir pan. Prasmė ta, kad būtent nevykdant savo pareigos ir atsiranda sumaišymas. Todėl Viešpats čia tarsi sako Arjunai: tu tapsi varṇa-saṅkaros sukūrimo priežastimi nevykdydamas savo kovos pareigos, o ne kovodamas (kaip tu manai).
**Ypatingas punktas:** Šiose trijose šlokose – dvidešimt antroje, dvidešimt trečioje ir dvidešimt ketvirtoje – Viešpats atsako į Arjunos pirminį klausimą („Kodėl tu įtrauki mane į baisų veiksmą?“), pateikdamas savo paties pavyzdį: ne tai, kad aš vienas tave įtraukiu į veiksmą; veikiau, aš pats taip pat nuolat esu įtrauktas į veiksmą, nors iš tiesų man nėra nieko privalomo daryti ir nėra ko pasiekti visuose trijuose pasauliuose. Viešpats užsimena Arjunai: Šiame apsireiškime tu priėmei, ir aš taip pat priėmiau, kad tu būsi kovotojas, o aš būsiu vežėjas; taigi žiūrėk, nors aš esu Kšatrijas, šiandien aš tarnauju kaip tavo vežėjas ir taip budriai bei atidžiai vykdau pareigą, kurią priėmiau. Mano šios pareigos vykdymas taip pat turės poveikį trims pasauliams, nes aš esu idealus asmuo trijuose pasauliuose. Visos būtybės seka vien tik Mano keliu. Taigi ir tu neturėtum apleisti savo privalomos pareigos, o turėtum ją vykdyti rūpestingai ir sąžiningai, kaip tai darau aš.
**Ryšys:** Kaip ir ankstesnėse trijose šlokose Viešpats apibūdino budrumo poreikį vykdant veiksmus sau pačiam, taip ir kitose dviejose šlokose Jis įkvepia išmintingas didžiąsias sielas būti budrioms vykdant veiksmus.
★🔗
