3.31: Tie žmonės, kurie, laisvi nuo priekabiavimo ir pasižymintys tikėjimu, visada seka šia Mano doktrina (aprašyta ankstesniame šlokoje), irgi išsilaisvina iš veiksmų grandinės.
Komentaras: Paaiškinimas – „Ye me matam idam... śraddhāvanto'nusūyanto“ – Jei kuris nors žmogus, priklausantis bet kuriai varṇai, āšramai, religijai, konfesijai ir pan., trokšta išsilaisvinti iš karmos grandinės, tuomet jis turėtų priimti ir laikytis šio principo. Visi žmonės, suvokiantys tiesą, kad niekas – nei kūnas, nei juslės, nei protas, intelektas, objektai, veiksmai ir kt. – nėra jų pačių nuosavybė, išsilaisvina iš karmos grandinės. Asmuo, turintis tvirtą, nepajudinamą tikėjimą ir pagarbą Viešpačiui ir Jo doktrinai, kaip kad turėtume kažkam tiesiogiai suvokiamam, vadinamas „śraddhāvantaḥ“ (tikėjimu pasižymintis). Tikintis tiesa, kad žmogus išsilaisvina nepripažindamas inertiškų objektų, tokių kaip kūnas ir kt., savais ar savo naudai, tampa lengviau atsisakyti prisiimto ryšio su inertiškumu. Tik tikintis siekikas klausosi tikrų šventųjų raštų mokymų, tikrų diskusijų ir šventos draugijos, ir įgyvendina juos savo elgesyje. Žmogaus kūnas įgytas vien tik siekiant Aukščiausiojo Savęs (Paramātman). Todėl, kai atsiranda intensyvus, vienintelis troškimas pasiekti tik Aukščiausiąjį Savį, tikėjimas, uolumas, juslių valdymas ir kt. savaime atsiranda siekikyje. Taigi, siekikas pirmiausia turėtų sustiprinti troškimą pasiekti Aukščiausiąjį Savį. Ankstesniame (trisdešimtajame) šlokoje Viešpats paskelbė Savo doktriną; čia terminas „anusūyantaḥ“ (laisvas nuo priekabiavimo) pateiktas norint nurodyti, kad joje neturėtų būti ieškoma trūkumų. Trūkumų ieškojimas dorybėse vadinamas „asūyā“ (priekabiavimas). Tie, kurie laisvi nuo asūyā (priekabiavimo), čia vadinami „anusūyantaḥ“.
Net ir ten, kur yra tikėjimas, gali būti tam tikro laipsnio priekabiavimas. Todėl, vartodamas terminą „anusūyantaḥ“ kartu su „śraddhāvantaḥ“, Viešpats moko žmones būti visiškai laisvais nuo priekabiavimo (turinčiais tobulą tikėjimą). Panašiai, aprašydamas Gitos klausymosi šlovę, Viešpats taip pat panaudojo terminą „śraddhāvān anasūyaś ca“ (Gita 18.71), nurodydamas, kad klausytojas turėtų būti tikėjimu pasižymintis ir laisvas nuo priekabiavimo. Mintys, tokios kaip: „Viešpaties doktrina yra puiki, bet kiek savęs girimo ir išdidumo Viešpats kalba – kad reikia viską aukoti Tik Man vienam“, arba „Ši doktrina gera, bet kaip Dievas gali būti pasiektas per veiksmus? Veiksmai yra inertiški ir varžantys“ ir kt., sudaro priekabiavimą su Viešpaties doktrina. Siekikas neturėtų priekabiauti nei su Viešpačiu, nei su Jo doktrina. Iš tikrųjų, viskas priklauso tik Viešpačiui; tačiau dėl apgaulės žmonės laiko Viešpaties objektus savais, tampa surišti ir kenčia veikiami prisirišimo ir troškimų. Todėl, norėdamas išlaisvinti žmones, priversdamas juos atsisakyti šio nuosavybės jausmo (kad jie būtų amžinai laimingi), Viešpats, dėl savo prigimtinės gailestingumo, moko juos viską aukoti Jam. Taigi, priekabiavimas šiuo klausimu yra netinkamas. Tai iš tiesų yra Viešpaties aukščiausias meilės, gailestingumo ir tėviškos meilės pasireiškimas, kad, nors Jis pats neturi jokio netobulumo ar poreikio, Jis moko visus veiksmus aukoti Jam vien tik dėl žmonių gerovės.
Viešpaties doktrina vienintelė pasaulyje vadinama „siddhānta“ (nusistovėjęs principas). Aukščiausiasis principas čia nurodomas terminu „matam“ (doktrina). Dėl savo prigimtinio paprastumo ir išdidumo nebuvimo, Viešpats aukščiausiąjį principą įvardija pavadinimu „matam“. Ši doktrina ar principas išlieka tas pats visais trimis laikotarpiais, t.y. jis niekada nepatiria jokių pokyčių, nesvarbu, ar kas nors jį tiki, ar ne. Čia terminas „nityam“ (amžinas/visada) nėra būdvardis „matam“, o greičiau būdvardis „anutiṣṭhanti“ (jie seka). Priežastis ta, kad Viešpats yra amžinas; todėl visi dalykai, susiję su Juo, taip pat yra amžini. Viešpaties doktrina taip pat yra amžina. Viešpaties doktrina yra aukščiausiasis principas, o principas yra tas, kuris niekada nedingsta. Taigi, Viešpaties doktrina neabejotinai yra amžina, ir jos praktikavimas turėtų būti amžinas. Todėl prieveiksmio termino „nityam“ pateikimo čia tikslas yra nurodyti visada ir nuolat išlikimą Viešpaties doktrinoje ir atitinkamą praktikavimą.
Klausimas: Kokia yra Viešpaties doktrina? Ir kaip ją praktikuoti visada?
Atsakymas: Viešpaties doktrina yra ta, kad niekas įgytas nėra savas. Kūnas, juslės, protas, intelektas, gyvybinė jėga, turtas, valda, objektai ir kt. yra visi Prakritės padariniai, ir pasaulis taip pat yra Prakritės padarinys. Todėl šie objektai yra vienovėje su pasauliu, ir dėl to, kad yra Aukščiausiojo Savies dalis, „aš“ yra vienovėje su Aukščiausiuoju Savimi. Taigi, šie objektai nėra individualūs (savi); greičiau, teisė juos naudoti yra individuali. Be to, dorybės, geras elgesys, atsisakymas, abejingumas, gailestingumas, atleidimas ir kt. taip pat nėra individualūs, o priklauso Viešpačiui. Šie dieviškieji turtai, t.y. turtai, skirti pasiekti Dievą, priklauso tik Viešpačiui. Jei šios dorybės, geras elgesys ir kt. būtų mūsų pačių, tuomet mes turėtume visišką valdžią virš jų, ir niekas kitas negalėtų jų įgyti be mūsų sutikimo. Laikant juos savais, atsiranda išdidumas, kuris yra demoniškų turtų šaknis. Grandinė atsiranda tik tada, kai laikoma, kad tai, kas nėra savo, yra savo, ir atliekami veiksmai tai įgyti. Objektai, tokie kaip kūnas ir kt., nėra „savi“, nei jie nėra „sau“. Jei jie būtų sau, tuomet juos įgiję mes patirtume visišką pasitenkinimą ar pasisotinimą, pilnatvės jausmą. Tačiau nesvarbu, kiek pasaulinių objektų žmogus įgyja, pasitenkinimo niekada nėra. Pasitenkinimas ar pilnatvės patyrimas įvyksta įgijus tą objektą (Viešpatį), kuris iš tikrųjų yra savas. Įgijus savą tikrąjį objektą, net sapne nelieka noro įgyti ko nors kito. Pavyzdžiui, pasaulyje visos moterys, turinčios sūnų, yra motinos, bet vaikas nepatenkinamas įgijęs visas tas motinas; greičiau, pasitenkinimas ateina tik įgijus savo pačios motiną. Panašiai, kol yra noras įgyti daugiau, reikia suprasti, kad savas objektas dar neįgytas. Galima klaidingai laikyti įgytus objektus savais, tačiau iš tikrųjų jie nėra savi, ir todėl jie neateina su pasitenkinimu. Taigi, niekas įgytas nėra savas ar sau.
Mes nei atsinešėme objektų, tokių kaip kūnas ir kt., su savimi, nei galime juos pasiimti su savimi; net ir dabar jie kas akimirką atsiskiria nuo mūsų. Tai, kad jie atrodo savi dabartyje, yra dėl tinkamo jų naudojimo, t.y. panaudoti juos kitų gerovei, o ne įtvirtinti nuosavybę virš jų. Todėl mes turime teisę tik tinkamai naudoti įgytus objektus, o ne laikyti juos savais. Viešpats davė šiuos objektus žmonėms taip dosniai ir taip, kad jie atrodytų jų pačių. Laikyti šiuos objektus savais reiškia piktnaudžiauti Viešpaties dosnumu. Norėdamas pašalinti šią apgaulę, kuria objektai, kurie nėra savi, klaidingai laikomi savais, siekikas turėtų giliai kontempliuoti su dvasiniu mąstymu ir juos aukoti Viešpačiui, t.y. pašalinti klaidingai prisiimtą nuosavybės jausmą.
Siekikas, kurio vienintelis tikslas yra pasiekti dvasinę tiesą (Aukščiausiąjį Savį), jei jis rimtai kontempliuoja, aiškiai supras, kad niekas įgytas nėra savas; greičiau, tai yra kažkas, kas bus atskirta. Kas buvo įgyta – kūnas, padėtis, valdžia, išsilavinimas, kvalifikacijos, turtas, valda, žemė ir kt. – buvo įgyta iš pasaulio ir yra pasauliui. Nesvarbu, ar įgyti objektai laikomi priklausančiais pasauliui (padariniui), ar Prakritei (priežasčiai), ar Viešpačiui (savininkui), esminis dalykas yra tai, kad jie nėra savi. Kaip objektai, kurie nėra savi, gali būti sau?
Siekikas neturėtų nei laikyti jokio „objekto“ savu, nei atlikti jokio „veiksmo“ sau. Veiksmai, atliekami sau, yra varžantys (Gita 3.9), t.y., išskyrus jadžnią (pareigų veiksmai, atliekami nesavanaudiškai kitų gerovei), kiti (sau atliekami veiksmai) veiksmai varžo žmones. Siekikui, kuris atlieka veiksmus dėl jadžnios, visi veiksmai, net ir sukaupti veiksmai, ištirpsta (Gita 4.23). Viešpats yra didysis visų pasaulų Viešpats (savininkas) – „sarvalokamaheśvaram“ (Gita 5.29). Kai žmogus laiko save objektų savininku, jis pamiršta savo tikrąjį savininką; nes jis kontempliuoja tik tuos objektus, kurių laiko save savininku. Todėl, laikant tik Viešpatį vieninteliu visatos savininku, siekikas turėtų gyventi pasaulyje kaip tarnas. Tarnas, atlikdamas visus darbus savo šeimininkui, niekada nelaiko save šeimininku. Taigi, siekikas neturėtų laikyti kūno, juslių, proto, intelekto, objektų ir kt. savais, bet laikydamas juos tik Viešpaties, jis turėtų atlikti savo pareigą; jis turėtų tapti tik įrankiu atliekant veiksmus. Jis neturėtų puoselėti nuosavybės išdidumo savyje.
Aukojus viską Viešpačiui, kas beateis – pelnas ar nuostolis, garbė ar negarbė, malonumas ar skausmas ir kt. – siekikas taip pat turėtų laikyti tai tik Viešpaties ir neturėti jokio asmeninio motyvo dėl jų. Pareiga viena yra pagal esamas aplinkybes. Jis turėtų toliau džiaugsmingai atlikti savo pareigą pagal aplinkybes. Tai ir reiškia visada sekti Viešpaties doktriną.
„Mucyante te'pi karmabhiḥ“ – Viešpats tarsi sako Ardžunai: Aš duodu tau aiškų įsakymą atlikti pareigų veiksmus viską aukodamas Man; todėl, paklusus Mano įsakymui, nėra jokios abejonės dėl tavo išsilaisvinimo; bet net ir tie, kuriems Aš neduodu tokio aiškaus įsakymo, jei jie elgiasi pagal šią doktriną (nelaikydami įgyto savo ir atlikdami pareigų veiksmus), ir jie bus išlaisvinti. Priežastis ta, kad ši doktrina yra tokia, kad nesvarbu, ar žmogus tiki Manimi, ar ne, vien tik sekdamas šia doktrina, žmogus išsilaisvina.
★🔗
