Nepradėdamas veiksmų, žmogus nepasiekia veiksmų nebuvimo; ir vien atsisakymu jis neįgyja tobulumo.

**3.4** Žmogus neįgyja veiksmų nebūvimo nei vengdamas darbų, nei vien tik atsisakydamas darbų. **Komentaras:** „Žmogus neįgyja veiksmų nebūvimo vengdamas darbų“ – Karma Jogoje veiksmų atlikimas yra visiškai būtinas. Priežastis ta, kad tobulumas Karma Jogoje pasiekiamas tik atliekant veiksmus be troškimų (žr. pastabą p. 117). Šio tobulumo negali pasiekti žmogus neatlikdamas veiksmų. Norint nuraminti įgimtą veikimo impulsą, esantį žmogaus širdyje, būtina atsisakyti troškimo ir vykdyti privalomas pareigas. Jei veiksmai atliekami puoselėjant troškimus, šis impulsas neišnyksta, o tik didėja. Žodžių „įgyja veiksmų nebūvimo“ prasmė ta, kad Karma Jogą praktikuojantis žmogus įgyja neveikimo būseną net ir atlikdamas veiksmus. Būsena, kurioje žmogaus veiksmai tampa neveiksmais, t.y., nustoja būti surišantys, vadinama „naiškarmja“ (veiksmų nebūvis). Veiksmuose, atliekamuose be troškimo, visiškai nėra galios duoti vaisių, lygiai taip, kaip visiškai sunaikinama galia dar kartą sudygti pakeptoje ar virtąje sėkloje. Todėl betroškio žmogaus veiksmai neturi galios vėl sukisti gimimų ir mirčių rate. Troškimo atsisakymas įmanomas tik tada, kai visi veiksmai atliekami kitų, o ne savęs, tarnystei. Priežastis ta, kad veiksmas iš esmės susijęs su pasauliu, o savo (tikroji) prigimtis – su Dievu. Tarp veiksmo ir Savasties nėra jokio ryšio. Todėl kol kas nors veiksmus atlieka sau, troškimas nebus atsisakytas; ir kol troškimas nebus atsisakytas, nebus pasiekta neveikimo būsena. „Nei jis įgyja tobulumą vien tik atsisakymu vien“ – Pirmoje šio šloko dalyje Viešpats iš Karma Jogos perspektyvos nurodė, kad Karma Jogis neįgyja veiksmų nebūvimo nepradėdamas darbų. Dabar, antroje šloko dalyje, Jis iš Sankhja Jogos perspektyvos teigia, kad Sankhja Jogis neįgyja tobulumo, t.y. veiksmų nebūvimo, vien tik atsisakydamas veiksmų jų formos prasme. Norint pasiekti tobulumą, jis turi atsisakyti veikėjo pojūčio (egoizmo). Todėl Sankhja Jogui atsisakyti veiksmų formos nėra pirminis dalykas; pirminis yra egoizmo atsisakymas. Sankhja Jogoje veiksmai gali būti atliekami arba ne, tam tikrose ribose; tačiau Karma Jogoje veiksmų atlikimas yra būtinas tobulumui pasiekti (Gita 6.3). **Esminis dalykas:** Bhagavad Gita moko žmogų aukščiausio gero siekimo meną, būnant įsitraukusiam į pasaulietinį gyvenimą. Jos ketinimas – įtraukti žmogų į pareigingą veiklą, o ne atitraukti nuo jos. Todėl Viešpats rekomenduoja veiksmų atlikimą abiejuose keliuose: Karma Jogoje ir Džniana Jogoje. Natūralu, kad kai ieškotojas trokšta savo gerovės, jis pradeda jaustis pavargęs nuo pasaulinių veiksmų ir nori jų atsisakyti. Būtent dėl šios priežasties Arjuna, pavargęs nuo veiksmų, klausia Viešpaties: Kai abiejų priemonių – Karma Jogos ir Džniana Jogos – tikslas yra pusiausvyra, tai kodėl Tu kalbi apie veiksmų atlikimą? Kodėl Tu įtrauki mane į tokią baisią veiklą kaip karas? Tačiau Viešpats nurodė Arjunai atlikti veiksmus abiejų tipų priemonėse; pavyzdžiui, Karma Jogoje: „Įsitvirtinęs Jogoje, atlik veiksmus“ (Gita 2.48), ir Sankhja Jogoje: „Todėl kovok, o Bharata“ (Gita 2.18). Tai įrodo, kad Viešpaties ketinimas nėra atitraukti nuo veiksmų jų formos prasme, o priešingai – įtraukti į juos. Tačiau Viešpats nurodo atlikti veiksmus tik atsisakius jų nuodingų elementų – troškimo, savininkystės ir prisirišimo. Užuot atsisakęs veiksmų formos, ieškotojas turėtų nutraukti su jais ryšį. Karma Jogis, atlikdamas veiksmus nesavanaudiškai, laiko kūną, juslius, protą, intelektą, objektus ir kt. priklausančiais pasaulio ir įtraukia juos pasaulio tarnystėn, manydamas, kad jis neturi jokio ryšio nei su veiksmais, nei su objektais (Gita 5.11). Džniana Jogoje esminis dalykas yra skirtis tarp tikrojo ir netikrojo. Todėl Džniana Jogis teigia, kad tik gamtos gūosios sąveikauja su gūosiomis; t.y., veiksmus atlieka kūnas, jusliai, protas, intelektas ir kt. Jis neturi menkiausio ryšio su veiksmais (Gita 3.28, 5.8-9). Beveik visų ieškotojų patirtis yra ta, kad kai tik atsibunda intensyvus gerovės ilgesys, pradeda kilti nepalankumas veiksmams, objektams ir žmonėms (šeimai). Tačiau iš tiesų, dėl artimo ryšio su kūnu, tai yra tik noras patogumui ir lengvumui, kuris yra kliūtis ieškotojo pažangai. Dažnai ieškotojai puoselėja jausmą, kad tik atsisakę veiksmų, objektų ir žmonių formos jie gali pažengti dvasiniu keliu. Tačiau iš tikrųjų nebūtina atsisakyti jų formos; o būtina atsisakyti prie jų prisirišimo. Sankhja Jogoje be intensyvios abejingumo (vairagjos) atsisakyti prisirišimo sunku. Tačiau Karma Jogoje, net jei trūksta abejingumo, prisirišimas lengvai atsisakomas tiesiog atliekant veiksmus kitiems. Gita taip pat pagerbė dvasinės disciplinos praktikavimą vienumėje. Tačiau vienumėje sattviškas žmogus leidžia laiką dvasinei praktikai ir atsidavimui, rajasiškas – įsivaizdavimams ir fantazijoms, o tamišiškas – miegui, tingumui ir aplaidumui, kas veda į nuopuolį. Todėl ieškotojo polinkis iš tiesų turėtų būti vienumėn, t.y. jo polinkis turėtų būti atsisakyti pasaulinių veiksmų ir įsitraukti į dvasinį darbą. Bet kokia pareiga pasirodys prieš jį, tą jis turėtų atlikti sąžiningai. Jis neturėtų turėti jokio prisirišimo prie to veiksmo. Prisirišimas neturėtų būti nei prie socialinio bendravimo, nei prie neveiklumo. Kai niekur nėra prisirišimo, ieškotojas labai greitai įgyja gerovę. Tiesą sakant, klaida manyti, kad tik kūno įnešimas į vienumę yra tikra vienumė; nes pats kūnas yra pasaulio dalis. Todėl ryšio su kūnut nutraukimas, t.y. egoizmo ir savininkystės jo atžvilgiu nebuvimas, yra tikroji vienumė.