3.8. Atlik savo paskirtą pareigą-veiksmą pagal šventųjų raštų nuostatas; nes veiksmas yra pranašesnis už neveikimą, ir net tavo kūno išlaikymas negali būti pasiektas be veiksmo.
**Komentaras:** **„Atlik savo paskirtą veiksmą“** – Šventrieji raštai įsako atlikti dviejų rūšių veiksmus: **paskirtus (vihita)** ir **pareiginius / pareiga nustatytus (niyata)**. Paskirti veiksmai reiškia tuos, kuriuos šventrieji raštai apskritai įsako kaip nuostatas, pavyzdžiui, įžadai, pasninkas, puja (dievų garbinimas) ir kt. Asmeniui sunku visus šiuos paskirtus veiksmus atlikti iki galo. Tačiau atsisakyti draudžiamų veiksmų yra lengviau. Nesugebėjimas atlikti paskirtų veiksmų nėra toks žalingas, kaip nauda, gaunama atsisakius draudžiamų veiksmų; pavyzdžiui, nemeluoti, nevogti, nedaryti smurto ir pan. Kai draudžiami veiksmai yra atsisakomi, paskirti veiksmai pradeda vykti savaime. **Pareiginis veiksmas** reiškia tą pareigą-veiksmą, kuris gaunamas pagal savo **varną** (socialinę klasę), **ašramą** (gyvenimo etapą), prigimtį ir aplinkybes; pavyzdžiui, valgymas, verslo vedimas, namo statymas, kelio rodymas pasiklydusiam žmogui ir kt.
Žvelgiant iš **Karmajogos** perspektyvos, kokia bebūtų pareiga-veiksmas, paskirta šventųjų raštų ir atitinkanti savo **varna-dharmą** (klasės pareigą), nesvarbu, ar ji sunki, ar lengva, tai ir yra pareiginis veiksmas. Čia, žodžiais **„Atlik pareiginį veiksmą“**, Viešpats sako Ardžunai, kad, būdamas **Kšatrijumi** (karininko klasės), kovoti mūšį, kuris dėl aplinkybių atitinka tavo varna-dharmą, yra tavo prigimtinis veiksmas (Gita 18.43). Kšatrijui karo veiksmas, atrodantis smurtiškas ir sunkus, iš tikrųjų nėra sunkus; atvirkščiai, jam tai yra pareiginis veiksmas. Antrajame skyriuje Viešpats sakė, kad net ir iš tavo pačios dharmos perspektyvos, kova tau yra pareiginis veiksmas – **„Atsižvelgdamas ir į savo pačio pareigą, neturėtum svyruoti“** (2.31). Tiesoje, asmeninė dharma ir pareiginis veiksmas yra viena ir ta pati dalykas. Nors Duryodhanui ir kitiems karas taip pat yra veiksmas, gautas pagal jų varna-dharmą; vis dėlto, kadangi jis yra neteisingas, jis skiriasi nuo pareiginio veiksmo; juk jie nori neteisingai užgrobti karalystę per karą. Todėl jiems šis karas nėra pareiginis ir teisingas veiksmas.
**„Nes veiksmas yra pranašesnis už neveikimą“** – Čia Viešpats atsako į žodį **„pranašesnis“ (jyāyasī)**, kuris pasirodė Ardžunos klausime pirmame šio skyriaus (3.1) šlokoje, pačiu žodžiu **„pranašesnis“ (jyāyaḥ)**. Ten Ardžunos klausimas yra: Jei Tu laikai žinojimą pranašesniu už veiksmą, tai kodėl įtrauki mane į sunkią veiklą? Atsakydamas į tai, Viešpats čia sako, kad veiksmas Mano laikomas pranašesniu, palyginti su neveikimu. Taigi, Ardžunos mintis yra atsitraukti nuo sunkių karo veiksmų, o Viešpaties mintis – įtraukti Ardžuną į pareiginį karo veiksmą. Todėl vėliau, aštuonioliktajame skyriuje, Viešpats sako, kad net jei jis yra trūkumų turintis, nereikėtų atsisakyti sau prigimtinio (pareiginio) veiksmo – **„O, Kuntės sūnau, net jei trūkumų turintis, nereikėtų apleisti sau prigimtinio veiksmo“** (18.48). Priežastis ta, kad jį atsisakius, įsitraukiama į kaltę ir išlieka ir ryšys su veiksmais. Todėl atlikti pareiginį veiksmą yra pranašiau, nei atsisakyti veiksmo. Be to, veiksmą atlikti be prisirišimo laikoma dar pranašesniu; nes per tai visas ryšys su veiksmais yra visiškai nutraukiamas. Taigi, pirmoje šios šlokos pusėje Viešpats įsako Ardžunai atlikti pareiginį veiksmą beprisirišusiu požiūriu, o antroje pusėje sako, kad neatlikus veiksmo, net tavo pragyvenimas neišsilaikys.
Karmajogoje **„veiksmas yra pranašesnis už neveikimą“** – tai yra Viešpaties pagrindinis principas. Šį patį punktą Viešpats paaiškino žodžiais **„Tegul tavo prisirišimas nebūna prie neveikimo“** (Gita 2.47) – O Ardžuna, tegul neturėsi prisirišimo prie neveikimo. Priežastis ta, kad asmuo, kuris vengia pareigų-veiksmų, eikvos savo brangų laiką aplaidume, tinginybėje ir miegelyje, arba atliks šventųjų raštų draudžiamus veiksmus, kas ves į jo žlugimą. Palyginti su veiksmų atsisakymu iš esmės, pranašiau yra nutraukti ryšį su veiksmais, vis dar juos atliekant. Priežastis ta, kad troškimas, geismas, prisirišimas prie rezultatų, šališkumas ir pan. vieninteliai kaltina ryšį su veiksmais, nesvarbu, ar asmuo veikia, ar ne. Praktikuojant Karmajogą siekiant atsisakyti troškimo ir pan., troškimo ir pan. atsisakymas įvyksta su dideliu lengvumu. **„Nei tu kada nors galėsi išlaikyti savo kūną be veiksmo“** – Ardžunos mintyse kilo nuostata, kad jei tiesiog neveiksi, tai ryšys su veiksmais nutrūks automatiškai. Todėl Viešpats įvairiais samprotavimais motyvuoja jį veikti. Apibūdindamas vieną iš tų samprotavimų, Viešpats sako: O Ardžuna, tau teks atlikti veiksmą. Ką jau kalbėti apie kitus, be veiksmo atlikimo net tavo kūno išlaikymas (valgymas, gėrimas ir kt.) taps neįmanomas. Kaip Džnanajogoje ryšys su pasauliu nutraukiamas per atskyrimą (viveka), taip pat Karmajogoje, tinkamai atliekant pareigos-veiksmus, ryšys su pasauliu nutraukiamas. Todėl Karmajoga neturėtų būti laikoma jokiu būdu žemesne už Džnanajogą. Karmajogis, laikydamas kūną priklausantį pasauliui, įtraukia jį į paties pasaulio tarnybą, tai yra, jis nebeturi asmeninės savininkystės jausmo kūnui. Jis nustato storio, subtilaus ir priežastinio kūno tapatinimą su storiuoju, subtiliuoju ir priežastiniu pasaulimi atitinkamai, tuo tarpu Džnanajogis nustato savo tapatinimą su Brahmanu. Taigi, Karmajogis nustato tapatinimą su inertiniu principu, o Džnanajogis – su sąmoningu principu.
**„Svarbus punktas dėl dvasinės praktikos“:** Ardžunai yra polinkis vengti veiksmų, tai yra, jo mintyse yra įsipareigojimas neveikti. Tai ne tik Ardžunos atvejis, bet greičiau kiti ieškantieji dvasiniame kelyje taip pat dažnai daro šią rimtą klaidą šiuo klausimu. Nors jų noras yra praktikuoti dvasinę discipliną, ir jie praktikuoja, tačiau jie kartu neša su savimi ir norimas aplinkybes, patogumus bei lengvumo jausmą, kurie tampa dideliu kliūtimi jų praktikoje. Ieškantysis, kuris ieško lengvumo tiesos pasiekime ir nori ją pasiekti greitai, iš tikrųjų yra prisirišęs prie komforto, o ne paties praktikos mylėtojas. Tas, kuris nori pasiekti Tiesą lengvai, turi ištvėsti sunkumą, o tas, kuris nori pasiekti greitai, turi ištvėsti vėlavimą. Priežastis ta, kad geisdamas lengvumo ir greičio, ieškančiojo žvilgsnis nukrypsta nuo **„priemonių“** link **„rezultato“**, kas sukelia nuovargį praktikoje ir taip pat vėlavimą tikslo pasiekime. Tas, kuris turi šį tvirtą ryžtą ar tikslą, kad, kad ir kaip bebūtų, aš turiu pasiekti Tiesą, jo žvilgsnis nukrypsta nuo lengvumo ir greičio. Ryžtingas asmuo, atidžiai įsitraukęs į darbą, kai jis visa širdimi įsitraukia į savo tikslo įgyvendinimą, nežiūri į malonumą ir skausmą – **„Ryžtingas asmuo, pasinėręs į savo darbą, neatsižvelgia į skausmą ar malonumą“** (Bhartrihario Niti Šataka). Ką jau kalbėti apie ieškantįjį, net paprastas godus žmogus nežiūri į sunkumus. Dažnai matoma, kad net jei srūva prakaitas, jaučiamas alkis-troškulys, ar suvokiama poreikis atlikti fizinius reikalus, vis dėlto, jei vyksta ypatinga prekių išpardavimas ir pinigai teka, tas godus pirklys ištveria visus sunkumus. Būtent kaip godus žmogus, ieškantysis turėtų turėti tvirtybę tikslui. Jis negalėtų ilsėtis nepasiekęs tikslo, gyvenimas turėtų pradėti jaustis našta, valgymas-gėrimas, komfortas ir kt. visai neturėtų jaustis gerai, ir jo širdyje turėtų būti pagarbos ir atidumo praktikai! Kai yra troškimas pasiekti tikslą, vėlavimas tampa nepakeliamas, tačiau noro, kad jis būtų pasiektas greitai, nėra. Troškimas yra viena, o greito pasiekimo noras yra kita. Ieškantysis, kuris praktikuoja su prisirišimu, mėgaujasi malonumu praktikoje ir jaučia pyktį, kai joje yra vėlavimo ar kliūties, ir jis randa klaidų pačioje praktikoje. Bet ieškantysis, kuris praktikuoja su pagarba ir meile, kai praktikoje yra vėlavimo ar kliūties, pradeda verkti su kančios jausmu, ir jo troškimas bei intensyvumas didėja. Tai yra skirtumas tarp greičio ir troškimo. Greičio atveju ieškančiojo komforto ir patogumo jausmas išlieka – kad jei Tiesa bus pasiekta greitai, tai vėliau ilsėsimės! Taigi, žvilgsnį nukreipus į rezultatą, pagarba praktikai sumažėja. Bet troškimu ieškantysis randa ilsėjimą pačioje savo praktikoje – ką dar daryti, be praktikos? Kokį darbą geriau daryti už šį? Todėl būtent šis darbas (praktika) ir turi būti daromas, nesvarbu ar su lengvumu, ar sunkumu, greitai, ar su vėlavimu. Taigi, visa jo galia įsitraukia į praktiką, per ką jis greitai pasiekia Tiesą. Tačiau ieškantysis, geidžiantis greito pasiekimo, gali nusiminti, jei yra vėlavimas tikslo pasiekime. Todėl ieškantysis turėtų skirti daugiau pagarbos priemonėms, netgi daugiau nei pačiam tikslui, kaip sakė Motina Parvatė: **„Net jei prireiks krorų (dešimčių milijonų) gimimų nuolatinio pastangų, aš ištekėsiu už Šambhu (Šivos) ir neliksiu netekėjusi. Aš neatsisakysiu Narados nurodymo; pats Šiva tai sako šimtus kartų.“** (Mānas 1.81.5)
Motinos Parvatės jausmuose nėra skubos. Juose priemonėms skiriama daugiau pagarbos nei pačiam tikslui. Šioje šlokoje Viešpats, Ardžuną padarydamas terpe, įspėja ieškančiuosius, kad jie turėtų atsisakyti savo patogumų ir lengvumo jausmo (kuris yra pagrindinė kliūtis praktikoje) ir įsitraukti su dideliu atidumu į pareigų-veiksmų atlikimą.
**Ryšys:** Ankstesnėje šlokoje Viešpats nurodė, kad net kūno išlaikymas neįmanomas be veiksmo. Tai įrodo, kad veiksmo atlikimas yra labai būtinas. Bet kadangi žmogus yra surištas veiksmu – **„Būtybė yra surišta veiksmu“**, tai ką žmogus turėtų daryti, kad būtų išlaisvintas iš surišimo – tai Viešpats paaiškina kitoje šlokoje.
★🔗
