3.9. Komentaras: „Yajñārthāt karmaṇo’nyatra“ – pagal Gytą pati pareiga vadinama „Yajña“ (aukoti). Sąvoka „Yajña“ apima visus fizinius, pasaulietinius ir dvasinius veiksmus, tokius kaip jajna (ritualinė auka), dosnumas, asketizmas, aukojimai, piligriminės kelionės, įžadai, Vedų studijos ir pan. Netgi užsiėmimai, tarnavimas, mokymasis, mokymas ir kt., atliekami kaip pareiga ir patvirtinti šventraščiuose, taip pat vadinami Yajña. Visi veiksmai, atliekami siekiant suteikti laimę ir naudą kitiems, yra Yajñārtha Karma (veiksmai aukojimui). Atliekant Yajñārtha Karma greitai išnyksta prisirišimas ir sunaikinama visa Karmajogio karma (Gita 4.23). Tai yra, tokie veiksmai patys savaime nėra surišantys; priešingai, jie taip pat sunaikina sukauptą praeitos karmos atsargą.
Tiesą sakant, žmogaus būsena priklauso nuo jo siekio, o ne nuo veiksmo. Pavyzdžiui, pirkliui pagrindinis tikslas – užsidirbti turto; todėl iš tikrųjų jo būsena slypi turte, ir kai tik jis uždarė savo parduotuvę, jo polinkis nukreipiamas į turtą. Panašiai, atliekant Yajñārtha Karma, Karmajogio būsena slypi jo tiksluje – vien tik Dieve – ir baigęs veiksmą, jo polinkis nukreipiamas į Dievą.
Skirtingoms varnoms (socialinėms tvarkoms) yra skirtingos pareigos. Veiksmas, kuris yra tam tikros varnos savas Dharma (Swadharma), kitoms varnoms tampa kitos Dharmos (Paradharma), t.y., „anyatra karma“ (veiksmas dėl kažko kito), nes jiems jis nėra nurodytas. Pavyzdžiui, gyvenimo išlaikymas išmaldomis yra Swadharma brahmanui, bet Paradharma kšatrijai. Taip pat, pareigų atlikimas su Nishkāma Bhāva (noro neturinčia nuostata) yra žmogaus Swadharma, o veiksmų atlikimas su Sakāma Bhāva (noro turinčia nuostata) yra Paradharma. Visi Sakāma (noru motyvuoti) ir draudžiami veiksmai patenka į vien „anyatra-karma“ kategoriją. Visi veiksmai, atliekami dėl savo paties malonumo, garbės, prestižo, patogumo ir pan., taip pat yra „anyatra-karma“ (žr. pastabą p. 126). Todėl, kad ir koks veiksmas būtų atliekamas, mažiausias ar didžiausias, Sādhaka (dvasinis siekėjas) turi likti budrus, kad veiksmas neatliekamas su jokiu savanaudišku motyvu. Sādhaka yra tas, kuris nuolat yra budrus. Taigi, Sādhaka turi išlikti atsargus ir pabudęs savo Sādhana (dvasinėje praktikoje).
Kalbant apie „anyatra-karma“, yra du subtilūs jausmai: (1) Jei, kai kas nors atvyksta, žmogus vartoja pagarbius žodžius kaip „Prašau, ateikite! Prašau, sėskitės!“, bet viduje priskiria sau džentelmeniškumą arba kalba su jausmu, kad „Taip sakydamas sukursiu gerą įspūdį svečiui“, tai dėl paslėpto savanaudiško jausmo tai yra „anyatra-karma“, o ne Yajñārtha Karma.
(2) Jei Satsangoje (šventojame bendravime), susirinkimuose ir pan., žmogus užduoda klausimą, puoselėdamas jausmą, kad kalbėtojas ir klausytojai laikys mane išmanančiu ir aš sukursiu jiems gerą įspūdį, tai yra „anyatra-karma“, o ne Yajñārtha Karma.
Esmė ta, kad Sādhaka turėtų atlikti veiksmą, bet jame neturėtų būti savanaudiškumo, noro ir pan. jausmo. Veiksmas nėra draudžiamas; veikiau, Sakāma Bhāva (noro turinti nuostata) yra draudžiama. Sādhaka neturėtų atlikti jokio veiksmo su malonumo ir prabangos intelektu; nes toks intelektas turi prisirišimą prie malonumo ir noro, dėl ko Karmajogos praktika neįmanoma. Net atliekant veiksmą vien su išgyvenimo intelektu, išliega noras gyventi. Todėl išgyvenimo intelektas taip pat turi būti atsisakytas. Sādhaka turėtų atlikti kiekvieną veiksmą tik su Sādhana (dvasinės praktikos) intelektu. Geriausias Sādhaka yra tas, kuris neatlieka jokio veiksmo net dėl savo išsivadavimo, bet atlieka veiksmą tik dėl kitų gerovės. Priežastis ta, kad savo pačio gerovė pasiekiama atliekant veiksmus dėl kitų, o ne atliekant veiksmus dėl savęs. Savo pačio gerovė slypi kitų gerovėje. Laikyti savo gerovę atskira nuo kitų gerovės yra klaida. Todėl visi atliekami pasaulietiniai ir šventraštiniai veiksmai turėtų būti vien tik dėl pasaulio gerovės. Veiksmas, atliekamas dėl savo paties malonumo, neabejotinai yra surišantis; net veiksmas, atliekamas dėl savo asmeninės gerovės, yra surišantis. Vien tik žvelgiant į savo gerovę palaikoma individualybė. Todėl, nekalbant apie kitus veiksmus, net Japa (mandalų kartojimas), kontempliacija, meditacija ir Samadhi turėtų būti atliekami tik dėl pasaulio gerovės. Prasmė ta, kad visi veiksmai, atliekami per tris kūnus – stambųjį, subtilųjį ir priežastinį – turėtų būti vien tik pasauliui, o ne sau pačiam. „Karma“ yra pasauliui, o nutraukus ryšį su pasauliu, „Yoga“ su Dievu yra sau pačiam. Tai vadinama Karmajoga.
„Loko’yaṁ karmabandhanaḥ“ – Teisė atlikti pareigas nurodytus veiksmus (Yajña) iš esmės priklauso tik žmogui. Viešpats tai toliau aprašė kūrimo ciklo kontekste (3.14-16). Pareigas nurodytus veiksmus atlieka tik tas, kurio tikslas yra duoti naudą visoms būtybėms ir suteikti jiems laimę. Kai žmogus atlieka veiksmą ne dėl kitų gerovės, o tik dėl savo paties malonumo, tada jis tampa surištas.
Veiksmų atlikimas su prisirišimu ir savanaudišku jausmu yra surišimo priežastis. Nesant prisirišimo ir savanaudiškumo, veiksmai automatiškai atliekami dėl visų gerovės. Surišimas atsiranda dėl jausmo, o ne dėl veiksmo. Žmogus nėra surišamas veiksmais; veikiau, jis surišamas prisirišimo ir savanaudiško jausmo, kurį puoselėja veiksmų atžvilgiu.
„Tadarthaṁ karma kaunteya muktasaṅgaḥ samācara“ – Čia žodžiu „muktasaṅgaḥ“ Viešpaties ketinimas yra tas, kad surišimas atsiranda tik dėl savininkiško prisirišimo prie veiksmų, objektų ir įrankių – kūno, proto, intelekto ir kt. – kuriais veiksmai atliekami. Dėl savininkiško prisirišimo net pareigas nurodyti veiksmai neatliekami natūraliai ir tinkamai. Nesant savininkiško prisirišimo, pareigas nurodytas veiksmas dėl kitų gerovės atliekamas savaime, o jei pareigas nurodytas veiksmas neprieinamas, tada savaime atsiranda buvimas natūralioje būsenoje, savo esmėje. Todėl Sādhana (dvasinė praktika) tęsiasi nepertraukiamai ir nepraktikavimas niekada neįvyksta.
Paskirtų veiksmų atsisakymas dėl tingumo ir aplaidumo vadinamas „Tāmasa Tyāga“ (atsisakymas neišmanymo gūnyje) (Gita 18.7), kurio vaisius yra kvailumas, t.y., apgaulėtų rūšių įgijimas – „Ajñānaṁ tamasaḥ phalam“ (Gita 14.16). Veiksmų atsisakymas, laikant juos sielvartingais, vadinamas „Rājasa Tyāga“ (atsisakymas aistros gūnyje) (Gita 18.8), kurio vaisius yra sielvartų įgijimas – „Rajasastu phalaṁ duḥkham“ (Gita 14.16). Todėl čia Viešpats nesako Arjunai atsisakyti veiksmų; veikiau, Jis nurodo jam atlikti pareigas nurodytus veiksmus entuziastingai ir tobulai pagal šventraštinius nurodymus, laisvai nuo savanaudiškumo, savininkiškumo, prisirišimo prie rezultatų, noro, troškimo, šališkumo ir pan., kas vadinama „Sāttvika Tyāga“ (atsisakymas gėrio gūnyje) (Gita 18.9). Pats Viešpats toliau sako, kad Man nieko nebelieka daryti, tačiau aš atidžiai įsitraukiu į veiksmus (3.22-23).
Aplaidumas tinkamai atlikti pareigas nurodytus veiksmus atsiranda dėl dviejų priežasčių: (1) Žmogiška prigimtis yra įsitraukti į veiksmą tik pirmiausia norint rezultato. Kai jis mato, kad pagal Karmajogą rezultato noras neturėtų būti puoselėjamas, tada jis galvoja: „Kodėl aš išvis turėčiau atlikti veiksmą?“ (2) Pradėjęs veiksmą, kai vėliau supranta, kad jo rezultatas bus nepalankus, tada jis galvoja: „Net jei atliksiu veiksmą kuo geriausiai, jei gausiu nepalankų rezultatą, tai kodėl aš išvis turėčiau atlikti veiksmą?“ Karmajogis nei puoselėja jokio noro, nei trokšta jokio pereinančio rezultato; jis atlieka pareigas nurodytus veiksmus vien tik žvelgdamas į pasaulio gerovę. Todėl dėl minėtų dviejų priežasčių aplaidumas negali atsirasti jo pareigas nurodytuose veiksmuose.
Aštrus taškas: Apskritai tapo žmogiška prigimtimi su dideliu entuziazmu atlikti tik tą veiksmą, kuriame jis įžvelgia savo paties savanaudį interesą. Bet tas pats veiksmas jam tampa surišantis. Todėl, kad būtų laisvas nuo šio surišimo, jam labai būtina elgtis pagal Karmajogą.
Karmajogoje visi veiksmai atliekami tik dėl kitų, niekada dėl savęs. Kas yra šie „kiti“? Tai taip pat labai būtina suprasti. Be savo paties kūno, kitos būtybės ir objektai neabejotinai yra „kiti“. Bet net ir šie taip vadinami „savi“ stambusis kūnas, subtilusis kūnas (jausmai, protas, intelektas, gyvybiniai orai) ir priežastinis kūnas (kuriame gyvuoja tariamasis „aš“) taip pat yra atskirti nuo Savasties (žr. pastabą p. 127). Priežastis ta, kad Savastis (Jīvātmā) yra sąmoningo Aukščiausiosios Dvasios fragmentas, o šie kūnai ir kt. yra inertinės Gamtos fragmentai. Visi veiksmai vyksta ir vykdomi tik inertiškajam. Joks veiksmas niekada nevyksta ir nevykdomas Sąmoningajam. Todėl „darymas“ visai nėra Saviesi, niekada nebuvo ir niekada negali būti. Tačiau tiek, kiek Sąmoningasis laiko šiuos inertinius objektus, kaip kūną ir kt., gautus iš pasaulio, kaip „aš“, „mano“ ir „man“, tiek jo prigimtis tampa „darymas sau pačiam“. Todėl atliekant veiksmus dėl kitų, savininkiškas prisirišimas lengvai išnyksta.
Net kai kūno būsenos (vaikystė, jaunystė ir kt.) keičiasi, kiekviena būtybė patiria savo paties tęstinę egzistenciją forma „aš esu tas pats“. Ši nekintanti egzistencija (savo buvimas) automatiškai yra vienovėje su Aukščiausiaja Realybe, o kintantys kūnas, jausmai, protas, intelektas ir kt. automatiškai yra vienovėje su pasauliu. Koks veiksmas yra atliekamas mūsų, yra atliekamas tik per kūną, jausmus ir kt.; nes visa veikla susijusi su Gamta ir Gamtoje gimusių objektų, o ne su Savimi (savo esme). Todėl be kūno ryšio mes negalime atlikti jokio veiksmo. Tai galutinai įrodo, kad mes neturime ką daryti sau pačiam; ką reikia daryti, tai reikia daryti tik pasauliui. Priežastis ta, kad „darymas“ taikomas tik tam, kas gali daryti pats. Tam, kas negali nieko daryti pats, visai nėra „darymo“ nuostatų. Kas daroma, daroma tik su pasaulio pagalba. Todėl „darymas“ yra tik pasauliui. Darydamas sau pačiam, žmogus tampa surištas veiksmais – „Yajñārthāt karmaṇo’nyatra loko’yaṁ karmabandhanaḥ“.
Tarp savo nenužalojamos ir nekintančios esmės ir pereinančio bei kintančio kūno, jausmų, proto, intelekto ir kt. nėra jokio ryšio. Todėl nėra nieko savo ir nieko sau pačiam. Be kūno ir kt. pagalbos mes nieko negalime padaryti; todėl nėra ką daryti sau pačiam. Savo tikrojoje esminėje prigimtyje jokio trūkumo niekada nekyla, o nekylant trūkumui, nėra noro; todėl nieko nenorima sau pačiam. Taigi, kai visi ryšiai su veiksmais ir objektais yra visiškai nutraukti (kas iš tikrųjų yra taip), tada jei yra Jñāna (žinojimo) įspaudų, įvyksta tiesioginis savo esmės realizavimas; o jei yra Bhakti (atsidavimo) įspaudų, kyla meilė Dievui.
Ryšys: Ankstesniame posme Viešpats sakė, kad veiksmai, išskyrus Yajña (pareigas nurodytus veiksmus), yra surišantys. Todėl, kad būtų laisvas nuo šio surišimo, būtina atlikti veiksmą su pareigos jausmu, o ne iš esmės atsisakyti veiksmo. Dabar, kad toliau pagrįstų veiksmų esminį privalomumą, Jis pateikia daugiau priežasčių.
★🔗
