Net jei šie (Durdžodana ir kiti), kurių sveikas protas dėl godumo prarastas, nemato kalties, kylančios iš giminės naikinimo, ir nuodėmės, kylančios iš priešiškumo draugams, (tai vis dėlto) O Džanardana, kodėl mes, kurie aiškiai žinome kaltybę, kylančią iš giminės naikinimo, negalvotume atsitraukti nuo šios nuodėmės?
Komentaras: 'Net jei šie nemato... nuodėmės priešiškume draugams' – Godumas yra tas polinkis, kuris veržiasi į turtą, žemę, namus, pagarbą, pagyrimą, padėtį, valdžią ir pan., manydamas: 'Štai tiek jau įgytą, tebūnie dar tiek daugiau įgyta; tegu šis įgijimas nesiliauja.' Dėl šio godumo polinkio, šių, kaip Durdžodanos, sveiko proto gebėjimas yra prarastas. Todėl jie negali susimąstyti: Dėl kokios karalystės mes ketiname įvykdyti tokią didelę nuodėmę, ketiname sunaikinti savo giminaičius? Kiek dienų ta karalystė pasiliks pas mus, ir kiek dienų mes pasiliksime su ja? Jei karalystė išnyks, kol mes dar būsime gyvi, kokia bus mūsų būklė? O jei mūsų kūnai išnyks, kol karalystė liks, kokia bus jos būklė? Juk kančia, kurią žmogus patiria dėl atsiskyrimo, yra proporcinga laimei, kurios jis sulaukia dėl susivienijimo. Iš tiesų, kančia atsiskyrime yra didesnė nei laimė susivienijime. Prasmė ta, kad kadangi godumas užgožė jų širdis, jie mato tik karalystę. Jie visai nemato, kokia siaubinga nuodėmė kils iš giminės naikinimo.
Kur yra karas, ten yra laiko, turto ir galios naikinimas. Kyla įvairių nerimų ir nelaimių. Net tarp dviejų draugų atsiranda nesutarimų ir išauga priešiškumas. Atsiranda įvairių nesutarimų. Nesutarimas veda į priešpriešą. Pavyzdžiui, Drupada ir Drona – abu nuo vaikystės buvo draugai. Tačiau, įgijęs karalystę, Drupada vieną dieną įžeidė Droną ir atmetė tą draugystę. Tai sukūrė priešpriešą tarp karaliaus Drupados ir Dronačarjos. Keršydamas už savo įžeminimą, Dronačarja privertė karalių Drupadą būti nugalėtam Drištiadiumnos ir atėmė pusę jo karalystės. Atsakydamas, Drupada atliko aukojimą, kad sunaikintų Dronačarją, iš kurio gimė Drištiadiumna ir Draupadė. Taigi, jie visai nemato, kokia siaubinga nuodėmė kils iš priešiškumo draugams!
Ypatingas punktas: Daiktai, kurių mums šiuo metu trūksta – net ir be jų mūsų reikalai vyksta, mes gyvename gerai. Tačiau kai tie daiktai yra įgyti ir vėl prarasti, jų nebuvimo skausmas yra didelis. Prasmė ta, kad nuolatinis daiktų nebuvimas anksčiau nebuvo toks sielvartingas, kaip sielvartas, kylantis iš susivienijimo su daiktais ir vėliau atsiskyrimo nuo jų. Net ir taip, dėl godumo žmogus nuolat siekia įgyti tuos daiktus, kurių nebuvimą jis suvokia. Jei apmąstytume, net jei tie šiuo metu trūkstantys daiktai tarpu pagal likimą būtų įgyti, galiausiai liks tik jų nebuvimas. Todėl mūsų būklė išlieka tokia pati, kokia buvo prieš įgijant daiktus. Tarpu, dėl godumo, mūsų dalimi tapo tik vargas po vargo, tik sielvartas po sielvarto teko iškęsti. Nedidelė laimė, patiriama iš susivienijimo su daiktais tarpu, yra vien dėl godumo. Jei nebūtų vidinės ydos kaip godumas, laimė iš susivienijimo su daiktais visai negalėtų atsirasti. Panašiai, jei nebūtų ydos kaip prisirišimas, laimė iš giminaičių visai negalėtų atsirasti. Jei nebūtų ydos kaip gobšumas, laimė iš kaupimo visai negalėtų atsirasti. Prasmė ta, kad pasaulietinė laimė kyla iš vienokios ar kitokios ydos. Jei nebūtų jokios ydos visai, laimė iš pasaulio visai negalėtų atsirasti. Tačiau dėl godumo žmogus negali net taip apmąstyti. Šis godumas sunaikina jo sveiką protą.
'Kodėl mes negalėtume žinoti... O Džanardana, mes, kurie matome' – Dabar Ardžuna išsako savo mintį: Net jei Durdžodana ir kiti nemato kalties, kylančios iš jų giminės naikinimo, ir nuodėmės, kylančios iš priešiškumo draugams, vis dėlto mes privalome matyti nelaimių grandinę, kylančią iš giminės naikinimo [kurią Ardžuna aprašys nuo keturiasdešimtos iki keturiasdešimt ketvirtos eilutės toliau]; nes mes gerai žinome kaltis, kylančias iš giminės naikinimo, ir taip pat gerai žinome nuodėmę, kylančią iš priešiškumo (priešpriešos, pikto noro) draugams. Jei tie draugai mums suteikia sielvarto, tas sielvartas mums nėra žalingas. Priežastis ta, kad sielvartas tik sunaikins mūsų praeities nuodėmes; jis mus tik išvalys. Tačiau jei mūsų sąmonėje yra priešiškumas – priešprieša – ji išliks su mumis net po mirties ir gyvenimas po gyvenimo skatins mus daryti nuodėmes, veda mus į visišką žlugimą. Kodėl mes negalvotume vengti šios nuodėmės, kuri sukelia tokias nelaimes ir sukuria priešiškumą draugams? Tai yra, apmąstę mes būtinai privalome vengti šios nuodėmės.
Čia Ardžunos žvilgsnis nukreiptas į Durdžodanos ir kitų godumą, tačiau jis pats kalba, esąs surištas gimininiu prisirišimu (aistra) – jo žvilgsnis neina į tai. Todėl jis nesupranta savo pareigos. Tai yra taisyklė, kad kol žmogaus žvilgsnis lieka ant kitų žmonių trūkumų, jis nemato savo paties trūkumo; priešingai, atsiranda išdidumas, kad 'jie turi šį trūkumą, bet mes neturime šio trūkumo'. Tokioje būsenoje jis negali net pagalvoti, kad jei jie turi kokį nors trūkumą, mes galbūt irgi turime kokį kitą trūkumą. Net jei nėra kito trūkumo, kitų žmonių trūkumų matymas – tai pats savaime yra trūkumas. Kitų žmonių trūkumų matymas ir didžiavimasis savo gerumu – šie du trūkumai visada egzistuoja kartu. Ardžuna taip pat mato trūkumus Durdžodanoje ir kituose ir jaučia pasididžiavimą savo gerumu (gerumo išdidumo šešėlyje lieka tik trūkumai), todėl jis nemato prisirišimo ydos savyje.
Ryšys: Kokios yra tos kaltys, kylančios iš giminės naikinimo, kurias mes žinome? Tų kaltių seka paaiškinama kitose penkiose eilutėse.
★🔗
