2.34. Ir visos būtybės amžinai kalbės apie tavo gėdą, tai yra, jos tau prikaišios. Tokia gėda garbingam žmogui yra skausmingesnė už mirtį.
Komentaras: „O būtybės pasakos tavo neišnykstančią gėdą“ – Net ir paprastos būtybės, tokios kaip žmonės, dievai, jakšos, rakshasai ir kt., kurios su tavimi neturi jokio ypatingo ryšio – tai yra, jos nėra nei tavo draugai, nei priešai – taip pat kalbės apie tavo gėdą ir blogą vardą, sakydamos: „Žiūrėkite! Koks bailys buvo Ardžuna, kad jis nusigręžė nuo savo Kšatrijos darmos. Jis buvo laikomas tokiu narsiu, tačiau mūšio akimirkoje pasireiškė jo bailumas, kurio kiti net nežinojo;“ ir taip toliau.
Sakant „tavo“ turima omenyje, kad tavo gėda pasklis net dangaus, žemiškame ir požeminiame pasaulyje, kur tavo šlovė yra įsitvirtinusi. „Neišnykstančios“ prasmė ta, kad kuo žmogus labiau žinomas dėl savo puikumo, tuo ilgiau išlieka jo šlovė ir gėdingas vardas.
„Garbingam žmogui gėda yra baisesnė už mirtį“ – Pirmoje šlokoje dalyje Viešpats apibūdino, kaip paprastos būtybės prikaišios Ardžunai. Dabar, antroje dalyje, Jis iškelia bendrą tiesą, taikomą visiems.
Iš pasaulietinės perspektyvos, kai žmogus, laikomas pranašesniu, kurį žmonės gerbia, patiria gėdą, ši gėda jam tampa siaubingesnė ir skausmingesnė už mirtį. Priežastis ta, kad mirties atveju jo gyvenimo trukmė tiesiog pasibaigė; jis nepadarė jokios nusikaltimo. Tačiau patirdamas gėdą, jis pats nukrito nuo darmos ribų, nuo savo pareigos. Esmė ta, kad jei žmogus, laikomas pranašiu tarp žmonių, nukrypsta nuo savo pareigos, jis patiria siaubingą gėdingą vardą.
★🔗
